Taurieji elniai plečia savo valdas šalies ūkiuose

Išvystė didelį verslą

Audronis Glumbakas Molėtų r., Liesėnuose, tauriųjų elnių ir danielių laiko apie tris šimtus. Maždaug prieš 16 metų įsigijo keletą danielių. Vėliau ėmė auginti ir tauriuosius elnius. Dabar jo ūkyje yra apie 230 tauriųjų elnių. A. Glumbakas yra Lietuvos elnių augintojų asociacijos narys, Tarptautinės elnių ir laukinių kanopinių gyvūnų asociacijos „IDUBA“ narys ir tarptautinės organizacijos FEDFA narys. 2014 m. VšĮ „Ekoagros“ A. Glumbako elninius gyvūnus ir ganyklas sertifikavo kaip ekologišką ūkį. Elnių auginimo patirties, žinių buvo semtasi lankantis ne viename Anglijos, Ispanijos, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos elnyne, konsultuotasi su specialistais, mokslininkais ir augintojais. Kuriant ūkį buvo užsibrėžta auginti ir veisti aukštos trofėjinės kokybės kelis šimtus tauriųjų elnių ir danielių, plėtoti veisiamų elnių tiekimo Lietuvos ir užsienio elnynams tinklą, ūkio teritorijoje įrengti nedidelę skerdyklą, atitinkančią visus ES keliamus reikalavimus ir tiekti ekologišką produkciją restoranams, prekybininkams ir privatiems klientams. Kai kurie užsibrėžti tikslai buvo įgyvendinti su kaupu, kai ko – atsisakyta.

„Iš pradžių, kai įsigijau keletą danielių ir tauriųjų elnių, negalvojau apie elnių ūkį, tai buvo kaip pomėgis. Tačiau visa tai labai įtraukė, ėmiau daugiau tuo domėtis, o mano elnių ir danielių bandos ėmė didėti. Elnininkystė – tai specifinis verslas ar hobis. Kiekvienas augintojas turi savitą požiūrį į tai. Kai kas augina dėl grožio apie 20 elnių, o verslu tai tampa, kai laikai kelis šimtus elnių. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, šis verslas tapo sudėtingesnis, nes daug elnių buvo eksportuojama į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą. Elnių augintojai veždavo juos į šias šalis, ten vykdavo konkursai ir neblogai sekdavosi juos realizuoti, o dabar ši situacija jau kelia rūpesčių. Prekyba vyko gyvais elniais, apie skerdienos eksportą čia nekalbama. Kol kas nesu mėsai pardavęs savo elnių, ką eksportavau ar pardaviau, tai buvo gyvi gyvūnai, kurie iškeliavo į kitus elnių ūkius. Mano elnynas veikia kaip veislynas, elnius veisiu ir parduodu kitiems augintojams. Nors, tiesą sakant, anksčiau turėjau minčių statyti skerdyklą, bet kol kas to nedariau ir artimiausiu metu neplanuoju daryti. O elnienos realizacija Lietuvoje vyksta, tačiau labai nedideliais kiekiais. Kai kurie augintojai veža į perdirbimo įmonėles, ten gamina tam tikrus produktus, bet dideliais kiekiais niekas elniena neprekiauja“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo A. Glumbakas.

Elniena į restoranus – ne iš Lietuvos

Anot elnių augintojo, norint elnieną tiekti kavinėms ir restoranams, reikia užtikrinti didelius ir pastovius kiekius. Tačiau restoranai neima viso paskersto elnio, jiems reikia išpjovų, nugarinių – tik kai kurių dalių ir pastovaus tiekimo.

„Kai lankiausi viename Vilniaus restorane, valgiaraštyje mane sudomino elnienos kepsnys. Galvoju, reikia paragauti. Paklausiau, kas jiems tiekia elnieną, pasirodo, ją gauna iš Naujosios Zelandijos. Na ką, Naujosios Zelandijos elniena užima didelę dalį pasaulio rinkos. Ten išvystytas šis verslas, logistika ir elniena keliauja po visą pasaulį. Žinoma, yra skirtumas, kai valgai šaldytą produktą ir kai valgai šviežią. Tačiau, kad galėtum tiekti elnieną restoranams, reikia laikyti didžiulį skaičių gyvūnų, turėti skerdyklą, atitinkamus sertifikatus, visus veterinarinius leidimus, daug į visa tai investuoti, kad atitiktų visus reikalavimus. Tie, kas augina elnius Lietuvoje, dažniau tik saviems poreikiams kokį pasipjauna, o į rinką tiekiančių elnieną yra tikrai labai mažai“, – sakėA. Glumbakas.

Paklausi prekė – elnių ragai

O štai elnių ragai, anot jo, yra labai paklausi prekė, jų ieško pirkėjai iš viso pasaulio, tik turėk. Audronio elniai yra pelnę ne vieną apdovanojimą už išskirtinius ragus. Prieš porą metų Latvijoje vykusioje tarptautinėje elnių augintojų konferencijoje buvo vertinami elnių ragus, A. Glumbako ūkyje auginamas elnias 3 ragų kategorijoje užėmė pirmąją vietą, o kitas 6–7 ragų kategorijoje – 3 vietą. Elnynui tokie vertinimai labai svarbu.

„Ragai yra kelių kategorijų. Vieni perkami eksponuoti, kiti – perdirbti, įvairiems dirbiniams iš ragų gaminti. Jei ragai perkami trofėjui, jų ieškoma išskirtinių. Tokie ragai papuošia kolekcijas ar namų interjerą, iš įspūdingų ragų gaminami baldai, šviestuvai, kiti išskirtiniai daiktai, o žaliavai ragai perkami ne pagal grožį, o pagal svorį. Farmacijoje, gal labiau Rytų medicinoje, naudojami pantai – jaunų elnių nesukaulėję ragai, tikima, kad jie labai stiprina imuninę sistemą. Tačiau gyvūnui tai labai skausminga procedūra, nes elniui nupjaunami nepilnai užaugę dar pūkuoti rageliai, jie būna labai jautrūs, su nervų ir kraujagyslių tinklu. ES niekas pantų pjovimu neužsiima, kiek žinau, tai daroma daugiausia Rusijoje, Azijos šalyse, nes ten, galima sakyti, nėra gyvūnų gerovės reikalavimų. Vėliau, kai šis darinys sukaulėja, tada jau galima ragus nupjauti, nes tai būna tiesiog kaulas. Tačiau elniai ir taip kasmet apie vasarį nusimeta ragus“, – apie elnių išskirtinį turtą pasakojo jų augintojas.

Pasak Audronio, elnio patelė kainuoja apie 500 Eur, o perspektyvūs patinai – gerokai per 1 000 Eur. Geros veislės ir perspektyvos elnių patinas gali kainuoti ir kelis tūkstančius eurų. Suaugusios patelės, priklausomai nuo kraujo linijos, amžiaus, sveria iki 150 kg, o suaugę patinai gali sverti iki 250 kg.

„Mano ūkyje elnynas suskirstytas savotiškais haremais. Viename hareme būna apie 20 patelių ir vienas patinas. Prieš rują patinus parenki, kad gyvūnai nebūtų giminingi, pagal selekciją žiūri, kokių gali sulaukti palikuonių. Veislyne šis darbas labai atsakingas. Patelių stengiuosi nepriauginti daug ir ilgai ūkyje nelaikau, stengiuosi 3–4 metų parduoti. Iki 15–16 metų elnės yra produktyvios ir veda vaikus, o patinai trofėjinę brandą pasiekia 10–12 metų, tuomet jų ragai užauga didžiausi ir gražiausi. Vėliau jie ima senti, o ragai – mažėti, kol galiausiai patinas lieka tik su tokiomis ylomis, panašiomis, kokie buvo pirmieji ragai“, – žiniomis ir patirtimi dalijosi A. Glumbakas.

Augintojo elniai ganosi 50 ha plote. Jiems ganyklų vasarą užtenka, bet tenka ir papildomai šerti – elniams reikia dar ir grūdų, morkų, cukrinių runkelių. Žiemai reikia parūpinti šieno. Visa tai A. Glumbakas daugiausia perka, pats neaugina, nes tam reikia turėti daugiau hektarų, technikos, ir, žinoma, laiko. Jis labai konkrečiai orientuotas tik į elnininkystę. Kol nepaaiškės eksporto galimybės, savo elnyno A. Glumbakas neketina nei didinti, nei mažinti.

Elnius auginti nepakanka vien noro

Smalsuolių, norinčių atvykti į ūkį pasigėrėti elniais, netrūksta. Taip pat atvyksta kiti elnių augintojai įsigyti aptvarų, įvairių gaudyklių – visu tuo A. Glumbakas prekiauja. Tuos, kurie galvoja auginti elnius, patyręs augintojas konsultuoja. Anot Audronio, elnių ūkiui įsteigti yra skirta europinė parama, galima gauti lėšų ūkiui modernizuoti ar plėsti, jaunojo ūkininko įsikūrimui. Vėliau kokių nors papildomų išmokų, kaip, tarkim, už kitus raguočius gauna ūkininkai, nėra. Tačiau elniai kaip sąlyginiai gyvuliai dengia šienaujamas pievas. Kalbėdamas apie elnininkystės perspektyvą Lietuvoje Audronis pastebėjo, kad elnių augintojų daugėja. Lietuvos elnių augintojų asociacija vienija apie 40 elnių augintojų, tačiau jų mūsų šalyje yra žymiai daugiau. Pasak verslininko, tauriuosius elnius auginančiųjų mūsų šalyje yra per trys šimtus ir panašiai tiek pat – auginančių danielius. Tauriųjų elnių auginama apie 10–12 tūkst., danielių – irgi panašiai tiek.

„Visgi augintojams reikės galvoti, kur realizuoti užaugintus elnius ar jų mėsą, gaminius. Neišvengiamai reikės skerdyklų, mėsos perdirbimo linijų. Gal atsiras kokių nors įmonių ar patys stambesni elnių augintojai įsirengs skerdyklas, perdirbimo cechus ir tieks elnienos gaminius į rinką. Mano žiniomis, yra keli elnių augintojai, kurie tuo jau užsiima. Galbūt teks smulkesniems kooperuotis arba tiekti savo užaugintus elnius stambesniesiems, kurie turės skerdyklas ir realizuos pagamintą produkciją. Kai pas mane atvažiuoja pirkėjai ir sako, kad nori auginti elnius, pirmiausia klausiu, ką planuoja su jais daryti: ar tiesiog dėl grožio laikys, ar daugins, kur juos vėliau dės – parduos ar valgys. Dažniausiai žmonės nori tiesiog auginti, negalvoja, kas bus vėliau“, – kalbėjo redakcijos pašnekovas.

Elnių ūkį nutarė mažinti

Artūras Pelakauskas elnių ūkį įkūrė 2011 m. Joniškio rajono Priešginių kaime, netoli Šiaulių. Šis ūkis veisia, augina tauriuosius elnius ir danielius, jais prekiauja. Čia galima įsigyti trofėjinių ir mestinių elnių ir danielių ragų, dalyvauti medžioklėse. A. Pelakauskas prekiauja ir elnienos skerdiena, rūkytomis elnienos dešromis, elnienos konservais.

„Esu medžiotojas, man patinka gamta, gyvūnai, tad nusprendžiau užveisti tauriųjų elnių. Sugalvojome auginti elnius, nes turėjome tokį gabalėlį miško, labiau į šabakštyną panašaus, tad pagalvojome, kad ten elniai padarys daugiau tvarkos, nuės kas nereikalinga. Pradėjau auginti 20 elnių, banda buvo išaugusi iki 110 elnių. Jiems buvo skirtas 20 ha plotas. Kai pradėjau auginti elnius, neplanavau jų skersti, bet kai elnių ūkyje vis daugėjo, reikėjo galvoti, ką su jais daryti, kur juos realizuoti. Dabar prekiauju elnienos dešromis, mėsos konservais, skerdiena. Tačiau Lietuvoje elniena nelabai paklausi, lietuviai labiau mėgsta kiaulieną. Dėl mėsos elnių auginti kol kas neapsimoka. Elnius nėra paprasta išlaikyti, jiems reikia ne tik žaliuojančių plotų, bet ir papildomų pašarų. Gyvūnai vasarą ne tik ganosi ganyklose, jie papildomai šeriami avižomis, obuoliais, žiemą jiems reikia šieno, šienainio, runkelių, morkų, avižų, miežių. Jei pašarus perki, nėra jokio pelno. Dabar mano ūkyje yra likę apie 40 elnių, aptvėriau jiems 10 ha. Mažinu savo elnių ūkį, neketinu jo plėsti, bet ir galutinio kryžiuko dėti nesinori“, – ŪP atviravo A. Pelakauskas.

Džiaugiasi pasirinkta veiklos kryptimi

Pasak „Elnių SPA“ įkūrėjų Remigijaus Garškos ir Rimos Janužytės, jų elnių ūkis greta Kernavės atsirado remiantis legenda, kad kadaise klajokliai į šias apylinkes atkeliavo paskui elnių kaimenes ir tai buvo pirmieji Kernavės gyventojai.

„Kai galvojome apie gyvenimą kaime, iš karto planavome, kad užsiimsime edukacine veikla, nes vyras yra istorikas, pedagogas, o aš esu žurnalistė, tad nusprendėme, kad norime organizuoti veiklą, susijusią su vaikais. Nutarėme įsigyti škotiškų jaučių – hailendų, galvojome, kad juos savo ūkyje ganysime, kviesime lankytojus jų pažiūrėti. Tačiau nuvykę į jaučių ūkį jais nesusižavėjome. Grįždami namo buvome nusiminę, ir staiga mūsų dukrelė sušuko: „Žiūrėkit, elniai!“ Sustojome ir kokią valandą iš tolo gėrėjomės laukiniais tauriaisiais elniais. Kai grįžome namo, vyras priminė, kad pirmi Kernavės gyventojai buvo klajokliai, jie sekė elnius ir taip atklydo į šias vietoves. Tada pagalvojome, o gal tai gera mintis – auginti elnius. Taigi, nuo tos dienos kryptingai, tikslingai savo visas mintis ir veiklas ėmėme orientuoti šios idėjos link. Tačiau ne iš karto viskas sklandžiai klojosi. Elniai gana baikštūs gyvūnai, tad bent porą metų teko juos jaukintis. Pirmieji mūsų elniai buvo 20 patelių ir patinas, vardu Rudolfas. Jis ir dabar yra pats didžiausias, įspūdingais ragais ir džiugina vaikučius. Dabar laikome 58 elnius – 50 suaugusių ir 8 elniukus. Edukacijomis užsiimame ištisus metus, priimame vaikus. Mokyklinukai, darželinukai čia mielai atvyksta, pabūna puikioje gamtoje, pasidžiaugia elniais, gali juos paglostyti, pašerti. Esame sukūrę kalėdinio laikotarpio edukaciją su Kalėdų Seneliu ir nykštuku, įvairiomis pramogomis. Dabar sulaukiame ypač daug lankytojų, vaikams tai teikia labai daug džiaugsmo“, – elnių ūkio sėkmingai pasirinkta veiklos kryptimi redakcijai džiaugėsi „Elnių SPA“ įkūrėjai R. Janužytė ir R. Garška.

ŪP korespondentė Milda JONKIENĖ

Audronio GLUMBAKO, Artūro PELAKAUSKO, Rimos JANUŽYTĖS ir Remigijaus GARŠKOS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.