Tauta semiasi stiprybės iš šlovingos praeities

Lietuvos istorija turtinga savo reikšmingų datų, tačiau pati svarbiausioji –1918 metų vasario 16-oji. Tai mūsų Valstybės atkūrimo diena, kuri turėtų būti reikšminga kiekvienam savo Tėvynę mylinčiam lietuviui,  sąmoningam šalies piliečiui. Stovėdami prie Vasario 16-osios slenksčio, pabandykime mintimis nukeliauti į tuos laikus, kai buvo sprendžiamas mūsų tautos likimas, valstybės ateitis.

Įsipareigojo tautai

Pirmasis pasaulinis karas paskatino visų pavergtųjų tautų aktyvumą.  Jo pradžioje dar tvyrojo autonominės nuotaikos, tačiau Vokietijai okupavus Lietuvą – ši nuostata keitėsi. Lietuvą budino JAV prezidento Vilsono 14 punktų  deklaracija. Viltį atkurti Lietuvos valstybę sustiprino Vasario revoliucija pačioje Rusijoje.

1917 m. viduryje Vokietija leido sukurti Lietuvos įstaigą, kuri tarpininkautų tarp gyventojų ir okupacinės administracijos. Rugsėjo 18–22 d. Vilniuje sušauktoje Lietuvių konferencijoje 214 atstovų iš visų šalies apskričių nutarė siekti savos demokratinės valstybės sukūrimo. Buvo išrinkta Lietuvos Taryba. Jos pirmininku tapo Antanas Smetona, o vicepirmininku – Steponas Kairys.

Taryba įsipareigojo atstovauti tautai ir siekti jos laisvės. Tačiau ji turėjo diplomatiškai laviruoti, net kurį laiką nusileisti Vokietijos reikalavimams.  

Nuo pareiškimo iki Akto

1917 m. gruodžio 11 dienos pareiškime Taryba pirmu punktu skelbė, kad atkuria Lietuvos valstybę su kitomis valstybėmis nutraukia visus ryšius,  kuriuos kada nors yra turėjusi. Tai reiškė, kad Lietuva atsiskiria ir nuo Lenkijos, ir nuo Rusijos, kuri ją valdė norėdama sunaikinti.

Vienas iš 20-ies vyrų, pasirašiusių Vasario 16-osios Aktą – Petras Klimas sakė: „Mes pasirašėme Nepriklausomybės paskelbimo aktą, bendrą visiems lietuviams, kokių pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę jie nuo savo tėvynės, ir kurie brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės“.

Šis dokumentas išreiškė tikruosius lietuvių tautos interesus, labai pakėlė Tarybos autoritetą visuomenėje, jame neliko ir jokių nuorodinių santykių su Vokietija, kurie buvo pažymėti 1917 m. gruodžio 11 d. pareiškime, nors diplomatinė kova su Vokietija dar kurį laiką tęsėsi.

Kovojo trimis frontais  

Bene daugiausia prie Vasario 16-osios Akto teksto parengimo prisidėjo teisininkas Jonas Vileišis. Jis dešimt metų (1921–1931) buvo Kauno miesto burmistras. Tačiau Vasario 16-osios Aktas dar nesukūrė valstybės – nebuvo tuo metu nei savos vyriausybės, nei administracijos, nei kariuomenės, nei pinigų. Tačiau Aktas padėjo Lietuvai kilti iš pelenų, iš politinės ir dvasinės nebūties . Tai pareikalavo labai daug darbo ir netgi aukų. Valstybę teko ginti kovojant net trimis frontais: viename – su sovietų Rusija, kitame – su bermontininkais, o trečiame – su lenkų kariniais daliniais.

Rusija antrą kartą norėjo ištrinti Lietuvos vardą lipdydama vadinamąją „Litbielos respubliką“. Jos kariuomenės įsiveržimas į mūsų žemę akivaizdžiai demaskavo  pačios Rusijos paskelbtą „Tautų apsisprendimo deklaraciją“, kuri tikrovėje pasirodė esanti tik propagandinis triukas. Duobę Lietuvai kasė ir Lenkija, sulaužiusi ką tik su Lietuva pasirašytą Suvalkų sutartį. Lietuvai iškilo mirtinas pavojus.

Neapsieta be aukų

1918 m. lapkričio 23 d. buvo išleistas pirmasis Lietuvos kariuomenės organizavimo įsakymas. Tėvynės ginti susirinko apie 10 tūkst. savanorių. Pirmas į juos užsirašė Kazys Škirpa, kurio vadovaujamas   būrys 1919 m. sausio 1 dieną pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlė mūsų Trispalvę. 

1919 m. antrojoje pusėje  išvyta rusų bolševikų kariuomenė, gruodį nugalėti ir bermontininkai. Kovose su rusais didvyrio mirtimi netoli Pašvitinio sausio 16 d. žuvo pirmasis Lietuvos partizanas  Aleksandras Vainauskas, prie Kėdainių – pirmasis Lietuvos kareivis Povilas Lukšys, ant Alytaus tilto – pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius.

Prie Varėnos, kovojant su lenkais,  žuvo pirmasis lietuvių karo lakūnas Juozas Kumpis. Kaune, prie Metropolio, gindamas JAV misiją nušautas pirmasis Lietuvos sargybinis, Kauno  komendantūros kareivis  Pranas Eimutis.

Reikėtų prisiminti ir narsiąją mūsų  žvalgę Marcelę Kubiliūtę, kuriai pavyko aptikti Kaune 1919 m. veikusį lenkų pogrindį, turėjusį tikslą nuversti vyriausybę, užgrobti valdžią ir palengvinti J. Pilsudskiui Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Ši legendinė žvalgė vienintelė moteris, apdovanota visais svarbiausiais Lietuvos ordinais.  Ji taip pat buvo aktyvi 1941 metų Birželio sukilimo dalyvė. Antros  sovietų okupacijos metais M. Kubiliūtei, kaip ir daugeliui kitų Lietuvos patriotų,   teko pereiti sovietinių lagerių tremties kelią.

Tėvynę gynė ir Seimo nariai

Nepasisekus  lenkų sąmokslui, 1920 m. bandyta tai padaryti karine jėga. Buvo užgrobtas  Vilnius, grėsmingai artėta Kauno link. Lietuvių kariuomenei vadovauti iš Kauno atskubėjo iš ligos patalo pakilęs generolas Silvestras Žukauskas. Jo vadovaujama kariuomenė prie Giedraičių ir Širvintų nugalėjo lenkus, klastingai įsiveržusius į mūsų kraštą.

Kovojant su lenkais, gražų pavyzdį parodė tuometiniai Steigiamojo Seimo nariai. Iš septynių narių jie sudarė Mažąjį Seimą, vadovaujamą Aleksandro Stulginskio, kiti, palikę savo kėdes, patraukė į frontą. Šioje kovoje žuvo vienas iš jauniausių Steigiamojo Seimo narių – Lietuvos šaulių sąjungos narys, ateitininkas Antanas Matulaitis.

Prieš penkerius metus VDU profesorius Liudas Mažylis Vokietijos archyvuose surado Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą, surašytą signataro Jurgio Šaulio ranka.

Priešinosi  sovietų okupacijai

Vasario 16-osios idėja buvo gyva per visą sovietų okupaciją. Į ją rėmėsi visa rezistencinė veikla ir garsioji 1949 m. Lietuvos partizanų vadų pasirašyta Deklaracija, nusakiusi laisvos Lietuvos gyvavimo pulsą. Sovietinės okupacijos metais Vasario 16-osios šventės proga ant geriausiai matomų vietų tai vienur, tai kitur sušvytėdavo drąsių Lietuvos patriotų Petro Plumpos, Algirdo Liorento, Algirdo Petrusevičiaus, Šakių gimnazistų būrio ir kitų iškeltų mūsų tautinių  vėliavų skleidžiama vilties šviesa, akinusi sovietinę valdžią ir jos tarnus.

Mūsų pogrindinės jaunimo organizacijos būrelis Vasario 16-osios šventę švęsdavo susirinkęs Kauno katedros varpinėje įsirengtoje patalpoje ar netoli Petro Vileišio tilto buvusiame Algimanto Mišeikio, Vandos ir Kazimiero Kalibatų bute. Platinome tautinės ir krikščioniškos krypties literatūrą, LKB Kroniką, rašydavome atsišaukimus, vienur kitur palikdavome mano tėtės pasiūtas Trispalves. Mokėmės nesuklastotos Lietuvos istorijos, lankėme  istorinius paminklus,  tvarkėme apleistus  lietuvių  karių kapus ir kt. 

Negražūs žaidimai su valstybe

Apmaudu, bet kai kas dabar bando menkinti mūsų tautinės valstybės kūrimo kryptį, dr. Jono Basanavičiaus veiklą. Kai kurie istorikai mūsų istoriją stengiasi įvardyti tik nuo unijų su Lenkija laikų, teisina pragaištingą polonizacijos antplūdį į mūsų kraštą, kiti,  žaisdami bajorystės kilme, giriasi  restauruotais lenkiškais herbais. Susirūpinti verčia ryškėjantys buvusių „autonomininkų“ kėslai sulenkinti Vilnijos kraštą, tam panaudojant net savą gyventojų surašymo metodą ir kitas priemones. Tokiems veikėjams pritariant, Seime jaukiamas lietuviškas  raidynas, griaunama lietuviška abėcėlė, siaurinama valstybinės kalbos vartojimo erdvė. Lietuvių kalba vartojama  kaip  politinis įrankis, politinių sandėrių  ir mainų objektas, taip žeminant tautos orumą, didinant visuomenės  priešpriešą, tautinių mažumų nelygybę.

Atgimimo vėliavnešiai  

Galime pasidžiaugti, kad minint  Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos metus, Laisvės premija šiemet buvo įteikta  šio pogrindinio leidinio bendradarbiams – Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos  seselėms Elenai Šiuliauskaitei, Bernadetai Mališkaitei ir Telšių vyskupui  emeritui  Jonui Borutai.  Gaila, kad į šį sąrašą nebuvo įtraukti mūsų tautos atgimimo žinomi  vėliavnešiai – kardinolas Vincentas Sladkevičius,  monsinjoras Alfonsas Svarinskas,  kunigas  Robertas Grigas, kunigas Algimantas Keina,  slapta redagavęs LKB Kronikos raštus  humanitarinių mokslų daktaras, kunigas Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjas, rašytojas ir vertėjas docentas Kazimieras Ambrasas.

Sąmoninga tauta, kurdama ateitį, stiprybės semiasi iš savo praeities.  Turime atsisakyti mažos tautos komplekso, kai kurių veikėjų keliaklupsčiavimo ir saviplakos. Kai sueiname vedami vienos idėjos, mūsų  pasidaro daug, tada galima ir didžius darbus nuveikti. Svarbu nepasiduoti brukamoms gariūniškos dvasios vilionėms, besaikio turtėjimo vergystei ir  tautiniam nihilizmui.

ŪP korespondentas Zigmas TAMAKAUSKAS

Susijusios temos - skaitykite: Antanas Smetona; Liudas Mažylis; Jonas Basanavičius