Kur nuveda diktatūros: Lietuva 1939-aisiais, Baltarusija 2020-aisiais

Kai 1939 m. Lietuva atsidūrė tarp kūjo ir priekalo – bolševikinės Sovietų Sąjungos ir nacionalsocialistinės Vokietijos, Prezidentas Antanas Smetona, tikėdamasis, kad komunistai bus palankesni jo režimui negu nacionalsocialistai, leido prosovietiniam užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui pasirašyti priverstinės „sąjungos“ su Maskva sutartis. Tomis lemtingomis dienomis neryžtingas A. Smetona, 14 metų neleidęs prabusti mūsų visuomenės pilietiškumui, pražudė valstybę. Kaip šiandien tai daro baltarusių nekenčiamas Aleksandras Lukašenka.

Tegul atitenka Rusijai

Baltarusiją krečia per 26-erius A. Lukašenkos valdymo metus neregėti ir negirdėti masiniai visuomenės protestai dėl suklastotų naujausių prezidento rinkimų. Teisingiau, jų parodijos.

A. Lukašenka, ilgai koketavęs su Vakarais ir vaidinęs neutralų prezidentą, puola į Rusijos glėbį, kad išsaugotų savo absoliučią valdžią. Ilgametis A. Smetonos adjutantas pulkininkas Vaclovas Šliogeris 1966 m. Jungtinėse Valstijose išleistoje atsiminimų knygoje rašo, kad Lietuvos Prezidentas su savo svainiu, ilgamečiu Ministru Pirmininku Juozu Tūbeliu per pietus ar vakarienę Prezidentūroje dažnai svarstydavo, prie kurios didžiosios valstybės mūsų šaliai naudingiausia glaustis prireikus paramos. Visada abu nutardavo, kad Vokietija ar Lenkija netinka, geriausia prašyti Sovietų Sąjungos pagalbos. Anot A. Smetonos, jeigu Lietuva netektų valstybingumo, tai tegul atitenka sovietams, vis gaus šiokią tokią savivaldą.

Valstybės likimas rūpėjo mažiau

„A. Smetonai labiau rūpėjo tautos, o ne valstybės likimas“, – tvirtino plk. V. Šliogeris. Prezidento manymu, po sovietų (rusų) padu lietuviams buvo mažiau pavojaus nutausti. Nutaręs, kad aukštesnės kultūros lietuviai per kelis amžius įprato sugyventi su rusais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ar Rusijos pavergti ir net gauti naudos iš tokių „gilių“ saitų su „dvasingais“ rusais, A. Smetona leido prosovietiniams ir prorusiškiems Vyriausybės nariams susitarti su Maskva ir atmetė tokius pat hitlerinės Vokietijos „globos“ siūlymus, nors juos Lietuva gavo anksčiau negu sovietinius.

Visuomenė A. Smetonos nemėgo. Jam atsistatydinus 1939 m., dar prieš sovietų okupaciją, Lietuvoje sudarius daugiapartinę vyriausybę, tikriausiai į Raudonąją armiją būtų iššautas ir tas lemtingas garbės ir sąžinės šūvis, kurio šiandien labai pasigendame. Visuomenė, kurią autoritarinis A. Smetonos režimas atpratino nuo savarankiškos mąstysenos bei elgsenos ir pavertė klusnia valdžios įsakymų vykdytoja, nebūtų bejėgiškai stebėjusi, kaip sovietų tankai netrukdomi važiuoja Kauno Laisvės alėja.

Nereikia turtų, bet valdžią mėgsta

„A. Smetonos draugas, kunigas rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas kitiems dvasininkams kartą prasitarė: „Prezidentui nereikia turtų, bet valdžią jis mėgsta“. Todėl tikimybė, kad A. Smetona savo noru atsisakys posto, 1939 m. buvo labai menka. Be to, kam jis būtų perdavęs valdžią? Kiti to meto aukštieji Lietuvos politikai buvo visiškai „pilki“ – visuomenei tikrai ne autoritetai. O ir kariuomenės vadovybė, labai rėmusi A. Smetoną, tikrai nebūtų sutikusi, kad jis pasitrauktų. Todėl žmogui ir atrodė, kad yra nepakeičiamas. 1931 m. A. Smetona ir be paklusnių rinkikų pagalbos būtų laimėjęs visuotinius tiesioginius Prezidento rinkimus. 1938 m. – jau ne. Po 1938 m. nuolankios kapituliacijos Lenkijai A. Smetonos populiarumas visiškai nusmuko“, – „Ūkininko patarėjui“ teigė buvęs Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedros vedėjas dr. Algis Povilas Kasperavičius.

Lemtingai suklydo

Istoriko A. P. Kasperavičiaus nuomone, A. Smetona tiesiog lemtingai suklydo 1939 m., rinkdamasis sąjungininkus.

„Prieš 81-erius metus niekas Europoje nesitikėjo, kad vokiečiai gali laimėti karą arba užkariauti tiek teritorijų. Visi galvojo, kad daugiau kariuomenės turėję britai su prancūzais greitai sutriuškins nacionalsocialistinę Vokietiją. Bet Adolfas Hitleris buvo įžūlus avantiūristas, kuriam iš pradžių beprotiškai sekėsi. 1936 m. keli vokiečių pėstininkų pulkai dviračiais atmynė į demilitarizuotą Reino sritį, kurią pagal 1919 m. Versalio taikos sutartį administravo Prancūzija su Didžiąja Britanija, ir iškabino ten raudonas su svastika balto apskritimo viduryje Vokietijos vėliavas. Prancūzai pabūgo išgrūsti įsibrovėlius. 1939–1940 m. vokiečiai užspaudė britus jų pačių salose ir pergalingai įžygiavo į Paryžių“, – pasakojo A. P. Kasperavičius.

Gera paslauga Lietuvai

Bet 1939 m. rudenį A. Smetona vokiečių laimėjimus, kaip ir daugelis Lietuvoje, vis viena laikė atsitiktiniais.

„Lietuva nusprendė sudaryti „savitarpio pagalbos“ sutartį su, kaip tada atrodė, stipresniais ir mažesniais niekšais – sovietais. Bet vieną gerą paslaugą Lietuvai Prezidentas padarė – prasidėjus sovietų okupacijai pasitraukė į užsienį, netapo Maskvos marionete kaip Latvijos ir Estijos vadovai. Girdėjote tokį posakį: „Jeigu politikai žinotų, ką apie juos po 80 metų rašys istorikai, puikiai valdytų šalį, nė karto nesuklystų“, – šmaikščiai apibendrino A. P. Kasperavičius.

Neutralumas tinka ramiais laikais

Vilniaus Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus vadovas Vladas Turčinavičius galvoja, kad A. Smetoną klaidino jo aplinka, ministrai, diplomatai. „Du paskutinieji Lietuvos užsienio reikalų ministrai – prolenkiškasis Stasys Lozoraitis vyresnysis (tėvas) ir Maskvai palankus J. Urbšys – stengėsi įpiršti Prezidentui žalingų Lietuvai sumanymų. Nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Londone Bronius Kazys Balutis 1939 m. vasaros pabaigoje Palangos kopose perspėjo atostogavusį A. Smetoną, kad britams labai nepatiks, jeigu Lietuvos kariai eis atsiimti lenkų okupuoto Vilniaus. A. Smetonos pasirinkta valstybės neutraliteto politika gal ir tiko ramiais laikais, bet tik ne tada, kai griaudėja karas. Ir dar pasaulinis“, – kalbėdamasis su „Ūkininko patarėju“ svarstė V. Turčinavičius.

Tipiškas lietuvis

Muziejininko nuomone, Prezidentas A. Smetona mąstė ir elgėsi kaip tipiškas lietuvis. „Būdingas lietuviams charakterio bruožas – begalinis atsargumas. Nuolat žvalgomės, kaip kitos šalys elgiasi, ką pasakys kaimynai. Daugelis to meto politikų iki valstybės žlugimo taip ir nesuprato, neįsisąmonino, kad Lietuva jau ne kieno nors vasalinė teritorija, bet lygi su kitomis valstybėmis savarankiška šalis. Man patinka Estijos prezidentė Kersti Kaljulaid. Ji laikosi oriai, nešneka, ko nereikia, nebijo net su Baltijos šalims nuolat grasinančiu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu susitikti ir pakviesti jį apsilankyti Taline“, – lietuvių politikus smerkė, estus gyrė V. Turčinavičius.

Ne proto bokštai

O „Ūkininko patarėjo“ pašnekovų požiūris į A. Lukašenką kitoks negu daugelio Lietuvos politikų, nestandartinis. „ES ir Jungtinės Valstijos laiko A. Lukašenką tiesiog su savo tauta kariaujančiu, didybės manija sergančiu buvusiu kolūkio pirmininku. Bet jis nėra paprastas koncentracijos stovyklos viršininkas. Turi valstybės vadovo sugebėjimų, kitaip nebūtų 1994 m. teisėtai, teisingai laimėjęs pirmųjų savo prezidento rinkimų. Kiek pasaulyje rastume didžiųjų, garsiųjų politikų, kurie būtų proto bokštai ir žibėtų intelektu? Kuo JAV vadovas Donaldas Trumpas skiriasi nuo A. Lukašenkos? Tik tiek, kad JAV Kongresas neleidžia D. Trumpui dar skandalingiau kvailioti ir savivaliauti“, – įsitikinęs istorikas A. P. Kasperavičius.

Atsargus ūkininkas

V. Turčinavičius pritaria: „Na ir kas, kad A. Lukašenka kažkada vadovavo kolūkiui. Vadinasi – ūkininkas. O jie gudrūs, atsargūs, nekaišioja pirštų į laužo liepsną. Žlugus Sovietų Sąjungai baltarusiai ėmė skausmingai ieškoti kitokios savo tapatybės. Atsigręžė į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, kai dabartinė Baltarusija buvo LDK dalis. A. Lukašenka jau beveik nebeverčia baltarusių žavėtis šlovinga Baltarusijos sovietine praeitimi, bet leidžia skleistis baltarusių tautinei savimonei. A. Lukašenka pasiskolino iš ES pinigų ir atstatė daugumą viduramžių pilių. Iki pastarųjų kruvinų protestų Baltarusijos prezidentas savo šalį tarp dviejų ugnių – agresyvios Rusijos ir švelnesnių Vakarų – stengėsi išlaviruoti taip, kad ji nenudegtų“, –
tikino Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus vadovas V. Turčinavičius.

Lietuva ilgiausiai priešinosi Maskvai

Prof. dr. Arūnas GUMULIAUSKAS

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos vadovas

Visiška nesąmonė A. Smetoną lyginti su A. Lukašenka. 1939 m. Lietuvą užgriuvo išorinė grėsmė. Rugpjūčio 23 d. Maskvoje pasirašytas Molotovo–Ribentropo paktas padalijo mūsų regioną į stalinistinės Sovietų Sąjungos ir hitlerinės Vokietijos įtakos zonas, netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas.

Lietuva ilgiausiai iš Baltijos šalių 1939 m. priešinosi sutartims su Maskva. Pirmieji palūžo estai, paskui latviai. Bet Maskva pakišo mums Vilniaus kortą ir Lietuva neatsilaikė.

Baltarusijos piliečių pasipiktinimo A. Lukašenkos režimu protrūkis prasidėjo kaip vidinis tos šalies reikalas, dar vienas diktatoriaus ir visuomenės konfliktas. Jų būta ir praeityje. Tik šįkart neramumų mastai tokie dideli ir kruvini, kad šalia Baltarusijos esančios šalys, ES, Jungtinės Valstijos negalėjo tylėti.

Maskva A. Smetoną Vilniaus klausimu tiesiog išprievartavo. A. Lukašenka pats puolė V. Putinui po kojomis, prašydamas apginti nuo savo tautos ir Vakarų.

Tarpukariu beveik visą Europą valdė diktatoriai. Išimtis galima suskaičiuoti ant pirštų: Didžioji Britanija, Prancūzija. Tada aplink Lietuvą visos šalys buvo autokratinės. Iš dalies demokratine (nors pagal šių laikų standartus – vargu) galima laikyti Čekoslovakiją, kuriai beveik 20 metų vadovavo filosofas Tomašas Garrigue’as Masarykas. Bet Čekijoje visuomeniniai, socialiniai reiškiniai visada „aksominiai“. Ir revoliucijos, ir diktatūros. Suomijos vadovai keitėsi, bet dėl Rusijos keliamo nuolatinio pavojaus, sovietų šnipų ardomosios veiklos suomių valdžia kelis kartus skelbė šalyje karinę padėtį, suvaržė visuomenės pilietines teises.

Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS

ŪP korespondentas