Tautinis paveldas bei tradiciniai amatai – svarbi valstybės etninės kultūros dalis

Apie gamtos dovanas iš miškų ir pievų

Keturių vaikų mamą, žolininkę Rasą Glinskytę-Subačienę gamta traukė nuo mažens, tačiau tik susilaukusi pirmųjų vaikų ji ryžosi kardinaliai keisti savo gyvenimą – atsisakė turėto nuolatinio darbo ir paniro į žolininkystės klonius.

Nuo 2015 m. ji yra sertifikuota tautinio paveldo produktų gamintoja, senojo žolininkystės amato puoselėtoja. Jai A kategorijos tautinio paveldo sertifikatai suteikti obuolių sūriui, gilių kavai, žolelių trauktinėms ir arbatų mišiniams.

Rasa baigusi daiktų dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tačiau gamta jai visada buvo artima. Pamena, kad vaikystėje, kai su mama eidavo pas kaimynus pieno, kelyje mama pasakodavo apie augalus. Pasakojimai atminty išliko, o sukūrus šeimą noras atsigręžti į gamtą tapo dar stipresnis.

„Visas gamtos dovanas renkame patys pievose, miškuose ir laukuose. Kai kuriuos augalus užsiauginame savo žemėje. Visi produktai daromi tik mūsų rankomis ir iš pačių surinktų žolelių, šaknelių, uogelių. Manau, kad reikėtų naudoti tuos augalus, kurie auga šalia mūsų, nes gamta geriausiai žino ko mums reikia. Gaminame fermentuotas ir džiovintas žolelių arbatas. Distiliuojame gėlių vandenis, gaminame sirupus, trauktines. Kai kuriems mano produktams suteiktas Tautinio paveldo sertifikatas. Noriu, kad kuo daugiau šeimų, su didžiausia pagarba gamtai, susirinktų sau reikalingų žolelių, pasiruoštų sveikų ir skanių arbatų, bendrautų, būtų kartu kuo daugiau gamtoje ir jaustųsi laimingi“, – šypsodamasi kalba R. Glinskytė-Subačienė.

Mokslo metų kelionė pas tautinio paveldo meistrę Jadvygą Balvočiūtę

Rasa yra ne tik aktyvi Lietuvos tautinio paveldo gamintojų ir kūrėjų asociacijos narė, bet didelį dėmesį skiria švietimui, edukacijoms ir savo žinių bei gebėjimų tobulinimui, o įgytomis žiniomis noriai dalinasi su kitais, organizuodama renginius ir edukuodama jaunimą.

2023 metus Rasa paskyrė gilesniam žolininkystės amato pažinimui ir mokymuisi pas tautinio paveldo meistrę Jadvygą Balvočiūtę, kuri yra sertifikuota tautinio paveldo produktų A kategorijos amatininkė, tradicinių amatų meistrė (arbatžolių mišiniai, žolelių arbatos, prieskoniai).

J. Balvočiūtė botanikos mokslui paskyrusi 30 metų, 2002 m. įkūrusi individualią įmonę – vaistinę „Jadvygos žolės“, o ekologinį vaistažolių ūkį įkūrusi dar 1991 m., kai tik sugrįžo gyventi į Žemaitiją, savo gimtąjį Gyvolių kaimą (Mažeikių r.). Ji niekada neatitrūko ir nuo mokslinės veiklos: su bendraautoriais parašė 6 knygas, paskelbė per 30 mokslinių ir per 70 mokslo populiarinimo straipsnių.

Ir šiandien pas Jadvygą atvyksta ne tik iš kaimyninių rajonų, bet ir tolimiausių Lietuvos kampelių bei svečių šalių, nes „Jadvygos žolės“ gali padėti išspręsti įvairias sveikatos problemas, nuolat aplanko Klaipėdos universiteto holistinės medicinos ir reabilitacijos katedros kurso studentai.

Jadvygos ūkyje vaistiniai augalai auginami 13 hektarų sertifikuotame ekologiniame plote. Arbatų mišiniams auginama daugiau kaip 100 rūšių augalų, iš kurių surenkama 140 skirtingų žaliavų. Daugiausiai tai kultūriniai augalai, pvz., renkami vaistinės medetkos žiedai, įvairių veislių šluotinio burnočio žolė ir sėklos, sėjamųjų grikių žydinčios viršūnėlės, vaistinio valerijono šaknys ir kt. Vaistažolių mišiniams augalai taip pat renkami ir iš natūralios aplinkos: pievų, miškų, laukų, vandens telkinių ir pan. Šie plotai taip pat yra ekologiški, sertifikuoti, augalų rinkėjai laikosi laukinės augmenijos rinkėjo sertifikato reikalavimų.

Jadvygos žolelių arbatos atskleidžia turtingą Lietuvos augalų pasaulį, leidžia pajusti jų poveikį kūnui ir sielai, pasigėrėti gamtos kvapais ir arbatų spalvų gama. Arbatų receptūros ir gamyba – tai profesionalios žinios apie vietines žoleles; tradicinės žolininkystės išmanymas; ekologinis ūkininkavimas; kvalifikuotas ekologiškos laukinės augmenijos rinkimas; itin didelis dėmesys kokybei; gamyba iš išimtinai Lietuvoje užaugusių augalų, pristatant šalies gamtos turtus; glaudus ir betarpiškas bendravimas su arbatų mėgėjais, švietėjiška žolininkės – ūkininkės veikla.

„Esu dėkinga mokytojai ir mokslininkei Jadvygai už jos nuoširdžiai perduotas žinias, geranorišką dalinimąsi patirtimis ir įžvalgomis, už tai, kad galėjau dalyvauju kasdieniuose ūkio darbuose, kad sužinočiau kuo daugiau apie augalų rinkimo, apdorojimo ir paruošimo naudojimui subtilybes. Miela Jadvyga nuoširdžiai dalinasi savo sukauptomis žiniomis, meistrystės paslaptimis ir kasdieniais darbais. Ji gyvybinga ir nuoširdi, padedanti visiems, dažnai pamirštanti save ir buitį, puikiai jaučianti kitą žmogų ir suteikianti viltį. Mokytis žolelių paslapčių buvo tikras malonumas, įgijau naujo įkvėpimo ir toliau gilinuosi į nuostabų augalų pasaulį. Taip pat už galimybę tobulintis dėkoju Žemės ūkio ministerijai, kuriai teikiau paraišką ir gavau individualią valstybės stipendiją tradicinių amatininkų įgūdžiams tobulinti. Tačiau manau, kad nėra teisinga stipendiją skirti tik amatininko įgūdžiams tobulinti, būtų puiku, kad ir mokytojui/meistrui būtų numatyta bent kokia kompensacija už pasidalinimą žiniomis ir mokymo laiką“, – sako R. Glinskytė-Subačienė.

Partnerio turinys

Nuotraukoje – sertifikuota tautinio paveldo produktų gamintoja, senojo žolininkystės amato puoselėtoja Rasa Glinskytė-Subačienė