Tautodailininkas surengė lietuvių liaudies mušamųjų instrumentų parodą

Tai savotiška edukacija apie lietuvių liaudies muzikos instrumentus ir jų atsiradimą. Kas galėtų pagalvoti, kad tabalas – tai ne skalbimui skirtas įrenginys, o mūsų protėvių muzikos instrumentas, kuriuo, pavyzdžiui, mušdavo per vestuvių, Kalėdų ir Naujųjų metų apeigas. O štai tarškynes piemenys ir vaikai naudojo ganydami gyvulius, vaikydami sodo paukščius.

Parodos autorius Jonas BUGAILIŠKIS gimė 1955 m. Rokiškio rajone, Ąžubalių kaime. Tautodailininkų sąjungos narys (nuo 1981 m.), medžio drožėjas, skulptorius, muzikos instrumentų meistras. Nuo 1980 metų dalyvauja parodose Lietuvoje, Vokietijoje, JAV, folkloro ir liaudies amatų festivaliuose Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Italijoje, Australijoje, Danijoje, Vokietijoje, Malaizijoje. Surengė asmenines parodas Lietuvoje, Vokietijoje, JAV.

J. Bugailiškis gilinasi į lietuvių liaudies meno kultūrą, seniausiųjų meistrų braižų paslaptis. Skaitė paskaitas ir vadovavo praktiniams užsiėmimams etninės muzikos ir etninės kultūros seminaruose ir kursuose Biržuose, Kelmėje, Vilniuje. Savo kūryboje remiasi medžio dirbinių senosiomis tradicijomis, kuriose idėja, mintis ir prasmė yra patys svarbiausi. Ne veltui 2009 m. jis pripažintas Lietuvos menininku, ir nuo to meto kiekvienas J. Bugailiškio kūrinys oficialiai yra Lietuvos tautinio paveldo dirbinys, o neoficialiai – jau daugiau nei 30 metų.

Apie liaudies mušamųjų instrumentų parodą J. Bugailiškis pasakoja:

Seniau muzikos instrumentus gamindavo, kaip dabar sakytume tvariai, tai yra jau iš panaudotų buities daiktų. Kai prakiurdavo katilas tai gamino katilbūgnius, kai nebetikdavo bačka kopūstams ar agurkams raugti užtemdavo odą ir žiūrėk, skambus būgnas gaunasi. Būgnai ir būgneliai gali būti kubiliniai, kelminiai, skuobtiniai, faneros lukšto. Barškalais, tarškalais, džinguliais dažniausiai tapdavo buvę buities rakandai nuo seno šaukšto iki sviestmušės.

Nors būgnų istorija siekia labai gilias šaknis, tačiau stebina, kad nuo pirmųjų būgnų kaip instrumentų atsiradimo iki šių dienų jie praktiškai nepasikeitė, tik meistrams į pagalbą ateina įvairūs įrankiai, kurių dėka lengviau išdirbti odą, bei ją užtempti. Mano tikslas ne lengvesnių modernių būdų ieškoti, o suvokti ir išbandyti senuosius būgnų, ideofonų gamybos būdus bei senąsias odos tempimo paslaptis.

Liaudies muzikos instrumentai etninės kultūros dedamoji dalis. Jau daugiau nei 30 metų domiuosi liaudiškais muzikos instrumentais, ieškau informacijos leidiniuose, muziejuose. Renkantis medžiagas, priemones, raiškos būdus, konsultuojuosi su folklorinės muzikos atlikėjais, kitais muzikos instrumentų meistrais.

Pasirinkau liaudiškų mušamųjų/ritminių muzikos instrumentų atgaivinimo temą, nes lankydamas šalies muziejus ir bendraudamas su muziejininkais supratau, kad primityvieji mušamieji/ ritminiai muzikos instrumentai yra pamiršti nepelnytai, muziejuose jų beveik nebėra, nors mušamieji muzikos instrumentai turi labai savitų, įdomių istorijų ir užima reikšmingą vietą folklorinės muzikos srityje.

 

Šalčininkų r. sav. fotoinformacija

Viršelyje – Jonas Bugailiškis. Vėtrės Antanavičiūtės nuotr.