„Te lietuvis lietuviška mėsa sotinasi“

2014/04/05

Regina STUNDIENĖ

Tokius žodžius, dar pridurdamas, kad didysis kaimynas, kai gerai išalks ir pats paprašys, tarė Utenos r. Sirutėnų kaimo ūkininkas Arnoldas Šveckus, prieš du mėnesius šalia miesto turgavietės atidaręs mėsos krautuvėlę. Tai ne pirmas bandymas pačiam realizuoti užaugintą kiaulieną – anksčiau vežė į kitame miesto gale atsidariusį turgelį, bet dabar, pasak jo, kai dėl menamo afrikinio kiaulių maro „grėsmės“ gyveni lyg ant parako statinės, norisi kuo greičiau parduoti tai, kas užauginta.

Savi grūdai, tikra mėsa Su žmona Zita, abu zootechnikai, ūkį valdo draugiškai pasidaliję: jai – karvės ir galvijai, jam – 500 kiaulių. Iš Bandeliškio ŽŪB nusipirkę pastatus, turintys nuosavą malūną, jie gamina ekologišką kiaulieną, penėdami savais pašarais. „Lenkai 120 kg sveriantį bekoną sugeba kaip švarcnegerį „pripumpuoti“ per pusketvirto mėnesio, o tikrą, brandžią mėsą skanausi per septynis užauginto, - tikino šmaikštus A. Šveckus. - O kas lenkiškąją siūlo meluodami, jog lietuvišką pardavinėja, patikrinti paprasta: šiosios ir vartyti nereikia, pati po keptuvę šokinėja, taukuotame vandenyje šnypšdama.“ Neturėdamas savos skerdyklos ūkininkas jau apie dvidešimt metų bendradarbiauja su UAB „Alantos agroservisas“, kurioje ne tik skerdžiami bekonai, bet ir išrūkoma dalis mėsos, taip pat čia kemšamos ir rūkomos dešros, lašiniai. „Nors kelias iki Molėtų r. Alantos nėra trumpas: perdien per kelis kartus suvažinėju apie 200 kilometrų, tačiau tai patikimi partneriai, - džiaugėsi ūkininkas. - Svilinama senoviškai, o nešutinama. Svilintos kiaulės odelę nagą užkišęs be jokio įnagio nuplėši, o nušutintos kietos kaip šikšna, ir peilis neima. Kai atsivežu alantiškių rūkytus gaminius, visa parduotuvė pakvimpa: druska, pipirai ir česnakai – jokio marmalo, ir tikru dūmu išrūkyti“, - pasakojo A. Šveckus. Ūkininkas paminėjo, jog jam labiau sekasi bendradarbiauti su kitų rajonų partneriais nei su savo. Galvijus daug metų parduoda biržiečiams – UAB „Agaras“. Kaip ir su alantiškiais – jokio vargo neturi, o štai viena perdirbimo įmonė savame, Utenos rajone, netikėtai paskelbusi bankrotą, už priduotus bekonus greičiausiai nuneš kaip šuniui ant uodegos keliolika nesugrąžintų tūkstančių litų.

Sava parduotuvė – savas vargas Jei ne kiaulių maro grėsmė, pirkėjų ūkininkas nestokojo: kas tiesiai iš namų visą bekoną pirkdavo, kas perpus pasidalydami. Bet šiuo įtemptu laiku, pasak jo, norisi kuo greičiau išsiparduoti. Parduotuvė atidaryta jau du mėnesius, bet didelio pelno neatnešė: kone „ant“ lygiųjų. Patalpų nuoma, elektros energija, kurios vasarą poreikiai padidės du kartus, nes teks jungtis ir kondicionierius: šaldytuvai prikaitina patalpą - atriekia savąją išlaidų dalį. Tačiau tai tik pradžia, uteniškiai jau žino kelią į parduotuvę, pirkėjai iš turgelio laikų atvažiuoja kelis kilometrus iš miesto galo. O siūloma visa, kas tik iš skerdienos „išspaudžiama“: lydyti taukai, spirgučiai, malta ir pjaustyta taukinė, pažandės, liežuviai, subproduktai, faršas, šonkauliai ir kauliukai. Ir mėsos kaina pasiutpolkės nešoka – brangiausia iš visų išpjova už 18 Lt. Kai kurie miestiečiai taupumo sumetimais noriai perka žalius lašinius, šoninę ir patys rūko. Kaip ir didžiuosiuose prekybos centruose, tik dažniau, ūkininko parduotuvėlėje akcijos vyksta kiekvieną dieną. Tik, kaip tikram lietuviui, kukliau sekasi su reklama. „Lietuviui kartais pirštu prikišamai reikia parodyti, - bandau tikinti A. Šveckų, neradusi niekur užrašyta, kad tai ūkininko užauginta mėsa, ir besispyriojantį priremiu patirtu įspūdžiu. - Teko pabuvoti Didžiosios Britanijos ambasadoje Vilniuje per karalienės Elžbietos II gimtadienį. Vaišino jų šalies patiekalais, o prie kalno sūrių lietuvių ir anglų kalbomis puikavosi užrašai su ūkininkių, juos gaminusių, pavardėmis ir vietovėmis, kur tos karvutės ganosi. Štai kokia pagarba ūkininkui, o mūsiškiai iš kuklumo nesunkiai numirtų...“ Šmaikštus ūkininkas Arnoldas lyg ir sutinka. Jo ūkyje netrukus turėtų paršiuotis apie 12 paršavedžių: kur paršelių tiek reikės realizuoti – nors siūlyk ponų stalui juos kepti. Teko maloniai pastebėti, kad parduotuvėlėje Edita Jakimavičienė dirba labai stropiai. O ji, pasirodo, iš tiesų turi asmeninės patirties – tose pačiose patalpose buvo atidariusi individualią maisto krautuvėlę, kuri pelną nešė devynis mėnesius. Ūkininko atidarytajai moteris linkusi prognozuoti ilgesnį gyvavimo laiką, nes produktai ekologiški, o šeimininkas A. Šveckus ketina prekiauti ir savo ūkio pieno produktais. Kol kas čia atėjusieji išeina nusipirkę mėsos ir duonos, dar sausainių, koldūnų, pradėtos pardavinėti ir Lietuvoje užaugintos paukštienos. Ūkininkas stebisi, kad Utenoje beveik nėra kur nusipirkti šviežios jautienos, todėl auginantys per 20 mėsinių galvijų ketina pasiūlyti ir jų mėsos. „Perdirbimo įmonėms, už natūralios mėsos kilogramą mokančioms vos tris litus, parduoti tiesiog širdį skauda“, - atsidūsta darbštusis Arnoldas Šveckus.