Tekstilės pramonė Europoje nyksta: norime aklai vykdyti ES direktyvas ar užtikrinti tvarų ir konkurencingą pramonės vystymąsi?

Pagal taršą tekstilės pramonė pasaulyje užima trečiąją vietą. Pirmoje taršiausių pramonės šakų vietoje yra iškastinio kuro ir energijos gamybos sritys. Antroje vietoje žemės ūkis ir maisto gamybos pramonės sritys. Europos tekstilės gamintojai, eidami globalaus tvarumo kryptimi, savo veikloje privalo taikyti itin griežtus aplinkosauginius reikalavimus nuo gaminio žaliavos iki galutinio produkto patekimo į prekybos vietas. Didžiausi tekstilės gamintojai yra Artimuosiuose Rytuose, Indijoje, Turkijoje bei Kinijoje. Šiose šalyse socialiai atsakingo verslo principams neteikia itin didelės reikšmės. Neefektyvus gamtinių išteklių naudojimas, tarši gamyba, žmonių išnaudojimas bei nesaugios darbo sąlygos trečiosiose šalyse iškreipia konkurenciją rinkoje.  

Europos tekstilės pramonės atstovams aktualūs yra naujieji žaliojo kurso ir tvarumo direktyvų pakeitimai. Jau kurį laiką Lietuvos gamintojams kelia nerimą ne iki galo aiškūs, be konkrečių gairių žaliojo kurso principai. Taip pat tekstilininkai jaučiasi neišgirsti bei mano, kad jų interesai nėra tinkamai atstovaujami Europos parlamente. Daugelis gamintojų puikiai supranta, kad pokyčiai privalomi, be jų neįmanoma pažanga, tačiau turėtų būti atsižvelgiama į dabartinę ekonominę situaciją ir nesiimti drastiškų veiksmų, o numatytas priemones įgyvendinti palaipsniui. Prasidėjus karantinui, o vėliau išaugus geopolitinei įtampai Europos regione daugelis tekstilės pramonės atstovų susiduria su reikšmingais iššūkiais siekdami užtikrinti veiklos tęstinumą.

Prieš kelias savaites Lietuvoje viešėjęs Europos aprangos ir tekstilės konfederacijos „Euratex“ generalinis direktorius Dirk Vantyghem pabrėžia, kad visiems pokyčiams būtinas pereinamasis laikotarpis verslams adaptuotis prie naujų ženkliai griežtesnių reikalavimų: „Šiuo metu mėginame prieiti prie bendro sutarimo, kad tekstilės pramonė galėtų vykdyti pokyčius nuosekliai per atitinkamą laikotarpį, kuris nebūtų skausmingas šios srities pramonės šakai. Mes suprantame, kad modernizavimas ir tvarumo principai turi likti kertiniais tekstilės pramonėje, tačiau reikia nepamiršti, kad turi būti tinkamai vykdoma griežta patikra ir produkcijos, kuri atvyksta į Europos šalis iš Turkijos, Kinijos, Indijos ir kitų ne Europos šalių. Čia yra didžioji problema.“

Antrina Lietuvos aprangos ir tekstilės įmonių asociacijos (LATIA) generalinė direktorė Gytė Bėkštienė: „Siekiame, kad tekstilės pramonė galėtų keistis palaipsniui per tam tikrą laikotarpį, nekenkiant sektoriui. Suprantame, kad modernizacija ir tvarumas yra būtini, tačiau svarbu užtikrinti griežtą produkcijos iš trečiųjų šalių kontrolę. Kiekviena valstybė turi skirtingas galimybes pokyčiams, ypač finansiniu požiūriu, nes tai veikia ne tik verslo srautus, bet ir žmonių gerovę: darbuotojai gali prarasti darbus, o vartotojai susidurs su brangesniais tekstilės gaminiais.“  

Neseniai spaudos konferencijoje Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Vidmantas Janulevičius aiškiai iškomunikavo, kad verslui reikia pagalbos išlaikant fiksuotus mokesčius bei ragino valdžios atstovus atsakingai vertinti kiekvieną mokesčių reformų pokytį, kaip galimą potencialią grėsmę kai kurių pramonės šakų gyvavimui. Savaime suprantama, kad pagrindiniai mokesčių mokėtojai – verslai, gali stabdyti savo veiklas dėl reformų, naujų mokesčių ar pernelyg griežtų Europos Sąjungos direktyvų reikalavimų, kurie dažnu atveju pažodžiui perkeliami į nacionalinę mūsų teisę neatsižvelgiant į galimus padarinius.

Anot LPK generalinės direktorės Ramintos Radavičienės, žaliojo kurso permainos neišvengiamos: „Direktyvų tikslas yra didesnė gamintojo atsakomybė ir kuo didesnis dėmesys tvarumui bei kokybiškesnei produkcijai, kuri nebūtų vienkartinė. Pavyzdžiui, kai kurių gaminių kaina yra žemesnė nei šio gaminio valymo kaštai“. Tačiau ar logiška, kad Europos gamintojai vadovaujasi jau galiojančiomis itin griežtomis taisyklėmis (įpareigojimai naudoti perdirbtas žaliavas, sintetinės produkcijos ribojimai, nenaudoti kenksmingų žaliavų gamybos procesuose ir kt.), tuo tarpu kai Kinijos, Indijos, Turkijos ar kitų trečiųjų šalių tekstilės gamintojai nesivadovauja tvarumo ir žaliojo kurso principais? Aplinkos viceministrės pareigas dar neseniai ėjusi LPK generalinė direktorė pritaria, kad tai problema, todėl vienas iš tikslų yra suvienodinti visų galimybes ir sudaryti lygiavertes sąlygas konkurencijai įvedant gaminio pasą, kuris būtų privalomas visiems gamintojams. „Importuojama produkcija į Europos Sąjungą turės turėti sertifikuotą atstovą, kad galėtų tiekti savo produkciją Europos Sąjungos ribose, tad aš nematau visiškai jokios grėsmės tekstilės pramonei dėl žaliojo kurso“, – teigia pašnekovė.

„Euratex“ vadovo D. Vantyghem nuomone, gaminio pasas yra labiau formali priemonė, kuri abejotina, ar turės reikšmingą poveikį, siekiant apriboti masiškai plūstančios tekstilės produkcijos srautus iš trečiųjų šalių. Europinės organizacijos vadovo pastebėjimu, dideliais kiekiais į Europą plūsta produkcija, įsigyta per internetinės prekybos platformas: „Šios srities praktiškai neįmanoma kontroliuoti ir apriboti. Mes jau matome, kaip sėkmingai apeinamos įvairios sankcijos ir apribojimai taikomi tam tikroms prekėms, kaip prekėmis iš nedraugiškos šalies prekiaujama Lietuvos elektroninėse prekybos platformose. Daugelis tiesiog nepaiso galiojančių draudimų ar apribojimų.“

Vienas iš kelių – didesnį dėmesį skirti atvykstančios produkcijos iš trečiųjų šalių ribojimui ir muitų sistemos griežtinimui.  R. Radavičienė iš dalies tam pritaria: „Muitų taikymas negali būti visiškai vienodas visiems pramonės gaminiams. Ne visi sektoriai kitose valstybėse yra vienodai remiami. Kai kurie neremiami išvis, nes jų konkurencingumą lemia žemi darbo kaštai. Pavyzdžiui, jei Kinijoje saulės modulių, el. automobilių ir puslaidininkių sektoriai sulaukia reikšmingos paramos iš valstybės, tai kiti sektoriai yra konkurencingi tiesiog dėl didesnio efektyvumo, masto ekonomijos, žemesnių aplinkos apsaugos reikalavimų ir žemų darbo kaštų.“ 

Naujai perrinkta ES komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen yra užsibrėžusi esamą kadenciją itin stiprinti pramonę Europoje ir didelį dėmesį skirti tvarumui bei ekologijai. Ar neturėtų mūsų atstovai ES parlamente ir valstybės vadovai bei LPK vieningai atstovauti savo šalies interesus, atsižvelgiant į mūsų regiono specifiką, galimybes kaip tai daro, pavyzdžiui, Lenkija. „Neseniai paskelbtoje Mario Draghi Europos konkurencingumo ataskaitoje aiškiai įvardijama, kad Europos Sąjunga turės rinktis ir priimti nelabai malonius sprendimus. Kai kurie jų reikš santykinį atsitraukimą nuo tvarumo ir ekologinių tikslų, dedant pastangas išsaugoti ekonomikos konkurencingumą. Manau, kad šiuo atveju ne didesnė fragmentacija (paskiri regioniniai sprendiniai), bet priešingai – didesnė integracija aplinkos apsaugos srityje bei inovacijos yra būtent tas kelias, kuris įsipareigojimą tvarumui ir klimatui darytų kartu ir konkurencingu. Turėtume investuoti į konkurencingai tvarią savo šalies ir Europos Sąjungos pramonę. Kitaip tariant, mums reikalingos didesnės ir spartesnės inovacijos tvarumo srityje, o pati inovacijų ekosistema turi būti vieninga visoje Europos Sąjungoje,“ - komentavo R. Radavičienė.

LATIA generalinės direktorės Gytės Bėkštienės nuomone, reiktų daugiau dėmesio skirti dialogui su verslais: „Verta pagalvoti apie pereinamojo laikotarpio taikymą Lietuvoje. Tekstilės sektorius tiki, kad Vyriausybė atsakingai pažvelgs į šią situaciją ir įvertins galimas neigiamas pasekmes“.

Kartais pažanga vyksta itin sparčiai, ir ateina metas, kai reikia inovacijas pasverti su galimybėmis ir pasekmėmis. Šiandien vis populiarėjanti tvarumo ir žaliojo kurso tema gali tapti pražūtinga daugeliui pramonės šakų. O apmaudžiausia, kad išnykusias pramonės šakas ir gamintojus pakeis tik dar labiau taršesnės ir socialiai neatsakingos pramonės šakos iš trečiųjų šalių, kuriose ir žmogaus teisės lieka paskutinėje vietoje.

Partnario informacija