Gražūs žodžiai gali būti verti tiek pat, kiek teiginys liepą paskelbtame Europos Komisijos (EK) pasiūlyme, kuriuo nustatomos Europos Sąjungos (ES) paramos bendrajai žemės ūkio politikai (BŽŪP) įgyvendinimo 2028–2034 m. sąlygos, kad „BŽŪP yra Europos projekto pagrindas“. Nes, sprendžiant pagal dokumento turinį, man susidaro įspūdis, kad už šios deklaracijos stovi „nesergantys“ nei dėl žemės ūkio, nei dėl Europos, nei dėl klimato kaitos aparatininkai, besirūpinantys, kaip duoti kuo daugiau nurodymų (ar privalomų rekomendacijų), kontroliuoti ir audituoti, t. y. savo pačių darbo vietomis ir ateitimi.
Laimei, Lietuvoje klostosi kitokia situacija. Suformuotas margas politiniu atžvilgiu, bet stiprus įvairiapusiška savo narių patirtimi Seimo Kaimo reikalų komitetas, kurį vienija vertybinis požiūris į darbą. Ambicinga Žemės ūkio ministerijos vadovybė prieš ir po politinio persigrupavimo deda pastangas, kad atsuktų vairą atgal – į gamybą, didesnės pridėtinės vertės kūrimą, apčiuopiamų, o ne mistinių žaliųjų viešųjų gėrybių kūrimą ir šlapyninimą.
Pakilo žemės ūkio mokslo akcijų vertė. Buvusi Žemės ūkio akademijos kanclerė tapo Vytauto Didžiojo universiteto prorektore, o jos sėkmingai neštą estafetės lazdelę perėmė pirmasis žemės ūkio ministras, įveikęs sudėtingus pirmininkavimo ES iššūkius.
Pamažu ir nuosekliai vystosi Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. Tiesa, pagal reglamentus, į kuriuos taip mėgsta referuoti mūsų valdininkai, 2023–2027-ieji turėjo tapti jos spartaus augimo metais. Bet laikotarpis tik įpusėjo...
Stiprėja žemdirbių savivalda. Ne kišeninė, bet tikroji. Daugelis jau taip įprato, jog pamiršo, kad šiemet buvo išrinktas naujasis, nenurimstantis, visuomet vaizdingo žodžio kišenėje neieškantis ir parako parakinėje nepristingantis Lietuvos žemės ūkio tarybos pirmininkas.
Nuolat apie save primena jaunieji žemdirbiai. Svarbiausia yra tai, kad jaunimo kovingumas nenuslopo po praėjusio traktorių žygio. Priešingai, jų formalių ir neformalių lyderių maksimalizmas, energija ir entuziazmas neužgeso, o išradingumui bei kūrybiškumui, atrodo, nėra ribų. Tiesa – „sofininkai“ čia niekuo dėti, tiksliau, jie susirenka tik „prie kasos“ – pasiimti išmokų.
Žymiai auga jaunų žemės ūkio įmonių vadovų ir specialistų potencialas. Jaunų veidų gausa galėjo įsitikinti kasmetės LŽŪBA konferencijos svečiai. Tačiau Briuselio ir Vilniaus akys ir toliau jų nemato, kartojant šablonus apie kartų atnaujinimo kaime svarbą.
Žemės ūkyje dvelkia nauji ir švieži vėjai. Neįtikėtinais tempais vyksta modernizacija – naujų technologijų naudojimas. Daugelyje sričių Lietuvos žemdirbiai tampa pavyzdžiu visai ES. Ir tai pasiekta toli gražu ne dėl vis dar nuo ES vidurkio atsiliekančios paramos.
Milžiniškais šuoliais plečiasi žemdirbių akiratis, profesionalumas, kompetencijos, orientacija rinkų verpetuose. Auga jų sąmoningumas. Tačiau susirūpinimą kelia stagnuojanti vidurinioji valdiškų institucijų valdymo ir kontrolės grandis, dažnai neturinti žemės ūkio išsilavinimo, neįgijusi jokios gamybinės patirties ir suvokimo, ypač kaimynystėje esantys paukščių mylėtojai, pievų sergėtojai ir kt. jiems prijaučiantys.
Žinoma, prie žemdirbių tobulėjimo labiausiai prisidėjo internetas, socialiniai tinklai, laisvo judėjimo po visą pasaulį galimybės. Vis tik dalis nuopelnų tenka ir jauno, tik 100 metų sulaukusio „Ūkininko patarėjo“ laikraščio komandai, kuri ne tik retransliuoja žemdirbių nuomones, bet ir sugeba atkasti ypatingų aktualijų iš kitų šalių, nuolat dalija naudingus patarimus ir nevengia skaudžiai suplakti botagu už negeroves.
Viso šio sujudimo fone nebestebina tai, kad pripažinimo šiemet sulaukė daug kam nepatogūs, nesisteminiai nominantai Zita Varanavičienė ir Jonas Sviderskis – ištikimi, niekuomet nepasiduodantys žemės ūkio kareiviai.
Tiek stiprių čia paminėtų ir dar daugiau nepaminėtų sruogų driekiasi žemės ūkyje. Reikia tik labai nedaug: supinti jas į kietą kasą – Lietuvos žemės ūkio gamybos strategiją, sutvirtintą tikslingai naudojamomis ES BŽŪP ir nacionalinio biudžeto lėšomis. Kad kaimas ir žemės ūkis Lietuvoje vėl taptų ta atrama, kuri praeityje laikė visus ir siejo. Ir Europoje – taip pat. To ir norėtųsi palinkėti ateinantiems metams.
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Eimantas PRANAUSKAS