Ashburn +30,7 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 24 Lie 2024
Ashburn +30,7 °C Dangus giedras
Trečiadienis, 24 Lie 2024

Tėvo priedermė – savo pavyzdžiu vesti vaikus doros keliu

2023/06/08


Šilalė („Šilalės artojas“). Mintis pakalbinti 95-erių senolį Petrą Šiaudvytį kilo po to, kai „Ši­lalės artojuje“ pasirodė vaikų, anūkų bei proanūkių sveikinimas jubiliejaus proga. Juo labiau, kad artinosi Tėvo diena, o įspūdingi skaičiai pasirašiusiųjų po sveiki­nimu liudijo, kad jubiliatas kaip tik tinkamas tokiai progai. Ir neapsirikome.

Šiaudvyčių gyvenimas – prie pat asfaltuotos gatvės Lingiškės kaime. Dar gana tvirtai tebestovi senasis namas, kuriame užaugo Petro ir Zofijos, prieš dvylika metų išėjusios Anapilin (senolis sako, kad vos mėnesio betrūko iki 80-ojo gimtadienio), devynios atžalos – trys sūnūs ir 6 dukterys, tiesa, vieną iš jų pasiglemžė sunki liga... Senolis pasakoja, kad šį namą pastatė jo tėvas po to, kuomet jų šeima, po karo grįžus bolševikams bei jų persekiojama, turėjo bėgti iš Žarėnų Telšių apskrityje, kur buvo išsikėlę, kai pagal tuo laiku galimas sudaryti sutartis nuomojo Stulpino ūkį ir dirbo 150 hektarų žemės, jame buvo apie 30 galvijų. Šeimai grėsė tremtis. Jubiliatas prisimena, kaip buvo atimtas visas turtas, o dėl dviejų arklių, kuriuos tėvas neva norėjęs nuslėpti nuo nacionalizavimo, bolševikai dvi paras jį laikė daboklėje. Iš pilnų aruodų šeimai neliko nė maišelio grūdų. Kadangi Petro tėvas buvo kilęs nuo Bokštų, šeima, galima sakyti, grįžo į gimtąsias vietas.

Senolis pasakoja gimęs Kvėdarnos valsčiuje, Pampliškės kaime. Augo dviese su broliu Jonu, dabar jau amžinatilsį. Beje, abu broliai užaugino po devynis vaikus. Petras lankė mokyklą, kas rodo jų šeimą tuo laiku buvus pažangią. Ir ne bet kiek, o net šešias klases baigė. Gal dėl to jis ir savo vaikams nuolat kaldavęs, kad „jūs tik mokykitės, mokykitės!“ Devynis vaikus išmokslinti, kaip mėgstama sakyti, „ne štuka“, tačiau tarp Petro ir Zofijos atžalų yra įvairių profesijų atstovų.

95-erių senolis su kupeta žilų plaukų pasitiko sėdėdamas kambaryje jo pasveikinti atvykusių Traksėdžio seniūnijos atstovių bei dukters Danguolės draugijoje. Kad prie šalies atremta lazdelė – nieko nuostabaus tokiame garbiame amžiuje. Bet, pasirodo, jos pagalbos Petrui prireikė gerokai anksčiau. O kaltas tas jaunatviškas nutrūktgalviškumas, kai atrodo, jog viską gali ir niekas nebaisu.

„Gegužės mėnesį grįždami iš mokyk­los keli vaikiokai išsimaudėm dar šaltokame upelio vandenyje. Ki­tiems – nieko, o man prasidėjo dubens kaulo uždegimas“, – prisimena blogai pasibaigusį nuotykį senolis.

Tačiau nors ir ligoninėje nemažai laiko praleido, ir dar kitur tėvai vežiojo, liga paliko antspaudą – viena koja „atsiliko“ nuo kitos. Ir jaunas vaikinas turėjo su tuo susitaikyti.

Bet gyvenimas eina, širdis šaukia, akys ieško... Pasirodo, akys visą tą laiką matė ir regėjo Zosikę – kai mergytė gimė, Petriuko, kuriam tuomet buvo treji, mama, eidama kaimynės aplankyti, kartu pasi­ėmė ir jį.

O visai kitomis akimis į merginą jaunuolis pažvelgė, kuomet pradėjo lankytis šokiuose.

„Pašokdindavau, palydėdavau. Gera buvo mano Zosikė – nereikėjo gyvenime nei pyktis, nei muštis, visą amželį draugingai nugyvenome. Nors buvau kiek vyresnis, ją pirmą Dievas pasišaukė...“ – primerktos akys išduoda ir prisiminimų džiaugsmą, ir kartu netekties liūdesį.

Dirbti Šiaudvyčiams, kaip ir kitiems tuo metu, teko daug ir sunkiai. Plušo ir lauko brigadose, prižiūrėjo kiaules ir galvijus, o Petras galiausiai perėjo į lentpjūvę.

„Atsimenu, dar dirbau laukuose: iš pra­džių traktoriumi į dirvą įterpinėjo amoniaką, iš paskos liepė mums rinkti ak­menis. O amoniakas taigi garuoja! Aš atsisakiau – pasakiau, kad noriu dar pagyventi“, – pasakoja senolis.

Jis sako, jog dirbti visada buvo sunku, tačiau yra skirtumas, kam dirbi. Vienas dalykas, kai tau nurodinėjama, o visai kas kita, kai planuoji ir darai sau, nepaisydamas nei laiko, nei sveikatos.

„Bet kai ateina amžius ir mažiau begali, laikas taip prailgsta... Tik ar dėl to dejuosi ir skųsiesi – niekas nepadės“, – optimizmo nepraranda ilgaamžis.

Senolio dukra Danguolė, kurios šeimos namas stovi tame pačiame kieme, sako, kad tėvukas dar yra energingas, mėgsta skaniai ir sočiai pavalgyti, o jeigu ko labai užsigeidžia, ir pats išsiverda.

„Tėtis buvo labai rūpestingas, ne pijokas ir ne rūkorius. Augome gausus būrys, tad reikėjo tvirto, griežto žodžio. Tėvo žodis buvo viskas, kietos rankos ar liaunos rykštės neprireikė. Pavalgę buvome visada, mažuosius prižiūrėjo didesnieji, o šiems išėjus į mokyklą, nuo kokių penkerių metų jau tapdavome savarankiški: striukę ant pečių – ir pas mamą į fermas.

Tėtis visada buvo žingeidus. Dar ne per seniausiai mokydavosi vokiečių kalbos žodžių. Mat jo tėvai, išeitų – mano seneliai, užaugino vokietuką, kai, vokiečių šeimai traukiantis nuo rusų, vaikas nuo jos pasimetė. Seneliai jį įsisūnijo, suteikė savo pavardę – Benediktas Šiaudvytis. Tėvas su savo broliu mokė jį lietuviškai, o Benediktas juos – vokiškai. Dabar jau nebeskaito tėvukas – akys per silpnos, joms pagalbos jau nebėra. Užtat girdi kuo puikiausiai“, – pasakoja Danguolė.

Paklaustas, ar geri užaugo vaikai, ar neužduoda širdies, senolis greitai randa atsakymą.

„Man atrodo – vaikai kaip vaikai: sugyvena tarp savęs, sutaria. Nė vienas į kalėjimą nenuėjo, daugiau ar mažiau visi mokslo gavo. Yra visokių profesijų: ir zootechnikas, ir statybininkas, ir gaisrininkas, mergelės irgi – viena mokesčių inspekcijoje dirba, mokytoja buvo amžinatilsį dukra...“ – pasakoja gražų būrį atžalų užauginęs tėvas.

Jau nugriaudėjo solidaus jubiliejaus garsai. Nugriaudėjo – nes į gimtadienio šventę, pasak Danguolės, buvo sukviesta šešiasdešimt vien suaugusių šeimos narių ir dar per dvidešimt paauglių, vaikų ir visai mažiukų... Atvyko ne tik iš aplinkui, bet ir iš Anglijos, Norvegi­jos – anūkai, proanūkiai pasklidę plačiai. Senolis jų visų yra gerbiamas. Pro­anūkiams, pasak Dan­­guo­lės, galbūt neįprasta matyti se­ną žmogų, tačiau aplankyti „tą prisimerkusį senelį“ įdomu.

Toks paprastas, natūralus senolio buvimas: atvažiavo svečių – priėmė, klausinėja apie gyvenimą – porina, reikia nuotraukos – pozuoja. Linksmai, šmaikščiai, su nuotaika. O kai atsisveikiname, suka ne į dukros, bet į savo namus, kur kiekvienoje kertelėje tokie gy­vi prisiminimai...

 

Eugenija BUDRIENĖ/ŠILALĖS ARTOJAS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Dalintis
Verslas