Tikėjo, kad Lietuva prisikels

ŪP: Pirmiausia, prisipažinkite, kaip švęsite Nepriklausomybės dieną?

G. Vėlius: Tikriausiai, nieko neįprasto – šventiniai renginiai mieste, vakarinis koncertas draugų rate.

D. Žygelis: Šeima, vaikai, pasivaikščiojimai, namai, istoriniai pasakojimai, prisiminimai – kaip ir visada. Šiemet gal kiek niūresnis kontekstas: tęsiasi karas Ukrainoje, todėl tie istoriniai pokalbiai su vaikais įgauna kiek kitokią prasmę kaip ir visa mūsų pasipriešinimo istorija. Norom-nenorom pradedi lyginti: kas šiais laikais kovotų, jeigu to prireiktų? Kaip atrodytų pasipriešinimas? Pagaliau, ar vėl liktume vieni, ar kas nors padėtų? Bet į šiuos klausimus neatsakysi, kol nepamatysi „gyvai“. Tačiau tai ne filmas – geriau to nematyti.

ŪP: Istorinis tokių švenčių kontekstas išties visada iškyla, nepaisant to, kad Kovo 11-oji tarsi turėtų būti ne tiek apie ginkluotas pokario pogrindžio kovas, kiek apie taikius signatarus, kurie tyliai-ramiai posėdžiaudami ryžosi nubalsuoti teisingai...

D. Žygelis: Nieko panašaus nenutiktų, jeigu tiems signatarams nebūtų į ką atsiremti. Kovo 11-oji tiesiog yra logiška ginkluoto pasipriešinimo tąsa, logiška baigtis, nors po to balsavimo tikrosios Nepriklausomybės dar reikėjo palaukti.

G. Vėlius: Manau, kad daugelis jų balsuodami tikrai pagalvojo ir apie pokario kovas, o gal net ir dar senesnius laikus, kai formavosi mūsų tauta ir nuolat buvo priversta kovoti už savo išlikimą. Pagaliau, prisiminkime, ar galėjo jie balsuoti kažkaip kitaip, kai absoliučiai didžioji tautos dalis puoselėjo tokius lūkesčius? Nereikėjo jokių apklausų, kad tai pajausti ir suprasti. Ir tas sovietmečiu išsiugdytas išlikimo, prisitaikymo instinktas buvo perlaužtas: noriu tikėti, kad dauguma signatarų balsavo „už“ visiškai nuoširdžiai – tiesiog atėjo laikas parašyti valstybingumo istoriją.

Istoriko versija

ŪP: A. Ramanauskas-Vanagas, taip pat buvo signataras, tik ne Kovo 11-osios, o 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos, kurią jau šiuolaikinis Seimas pripažino veikiančiu dokumentu, rodančiu valstybingumo atkūrimo tęstinumo idėjų gyvybingumą lietuvių sąmonėje. Todėl nevenkime šios temos ir dar kartą prisiminkime jo palaikų atradimo istoriją. Manau, kad valstybingumo atkūrimo paveikslas be šio įvykio tiesiog būtų neužbaigtas, kažko jame trūktų.

G. Vėlius: Sudėtinga būtų trumpai viską perteikti... 2016 m. istorikas Darius Indrišionis, nagrinėdamas įvairius KGB archyvinius dokumentus, iškėlė hipotezę, kad partizanų palaikai galėjo būti užkasami kartu su mirties bausme nuteistų kriminalinių nusikaltėlių kūnais. Visi duomenys rodė, kad ieškoti reikėtų Našlaičių kapinėse. Netrukus buvo pradėti archeologiniai tyrimai, kuriems teko man vadovauti, tad po kurio laiko ši versija pasitvirtino...

D. Žygelis: Štai po ranka turiu minėto istoriko D. Indrišionio surinktus duomenis. Mums aktualūs „vėlyvieji“ KGB sušaudytų asmenų duomenys. Štai, nuo 1956 m. rugsėjo 7 d. iki 1969 m. birželio 19 d. mirties bausmės nuosprendžiai vėl buvo vykdomi Vilniuje, kadangi 4 metus prieš tai šaudė Maskvos Butyrkų kalėjime. Per šį laiką sušaudyti 206 asmenys dviejose įkalinimo įstaigose. Pagal politinius ir ekonominius straipsnius nuteisti 76 kaliniai turėjo būti sušaudyti KGB Tardymo izoliatoriuje, 130 kriminalinių nusikaltėlių – tuometinei VRM priklausiusiame Lukiškių kalėjime. D. Indrišionis pastebėjo, kad politinių ir kriminalinių kalinių sušaudymų datos dažnai sutapdavo, todėl iškėlė versiją, kad politiniai ir kriminaliniai mirtininkai buvo šaudomi tą pačią dieną dėl grynai pragmatinių sumetimų – tiesiog paprasčiau toje pačioje vietoje užkasti jų kūnus.

Neieškojo aklai

ŪP: Versijos ir prielaidos jus atvedė į Našlaičių kapines, bet juk ten didelė teritorija – kur ir kaip kasti? Be to, viskas užaugę krūmais ir medžiais, praėję daugybė metų ir dauguma kapų nepažymėti, kitur net kauburėlių nelikę...

G. Vėlius: Žinoma, aklai nekasinėjome, bet mums padėjo netikėtumas. Į buvusį KGB kalėjimą mokinius atvedusiai mokytojai netikėtai pasidarė silpna: tuo metu ekskursiją vedusiam D. Indrišioniui ji papasakojo, jog žinanti, kad šiame pastate buvo sušaudytas jos senelis, o jo kūnas užkastas Našlaičių kapinėse. Paaiškėjo, kad tas asmuo buvo 1958 m. sušaudytas KGB Tardymo izoliatoriuje. Beje, tą pačią dieną buvo sušaudytas ir nuteistas kriminalinis nusikaltėlis Lukiškių kalėjime. Maža to, paaiškėjo, kad minėtos mokytojos senelio kūną užkasė jį gerai pažinojęs kaimynas, tuometis kapinių duobkasys. Jis prieš mirtį sušaudyto politinio kalinio sūnui papasakojo, kad jam teko užkasti jo tėvo palaikus ir parodė kapo vietą. 2017 m. panašiu laiku su ta mokytoja ir jos tėvu, KGB kalėjime sušaudyto kalinio sūnumi, nuvykta į Našlaičių kapines. Deja, tikslesnę tėvo kapo vietą sūnus jau buvo pamiršęs, nurodė tik maždaug 200 kv. m. dydžio teritoriją pietrytiniame kapinių kampe. Gauta informacija buvo labai svarbi dėl kelių priežasčių: liudininkas nurodė apytikslę kapinių teritoriją, kur galėjo būti užkasami šių asmenų palaikai, be to, tapo aišku, kad sušaudytų asmenų kūnai buvo užkasami ne atskiroje tam skirtoje duobėje ar griovyje, o tiesiog kapuose tarp kitų Našlaičių kapinių kapų, o  politiniai kaliniai buvo užkasami kartu su kriminaliniais nusikaltėliais. Taigi, remiantis visa šia informacija 2017 m. buvo nuspręsta pradėti Našlaičių kapinių archeologinius tyrimus, tikintis aptikti čia galbūt paslėptus KGB Tardymo izoliatoriuje nužudytų partizanų palaikus.

D. Žygelis: Dar iki kasinėjimų reikia paminėti svarbių detalių. Prieš pradedant archeologinius tyrimus, LGGRTC užsakymu istorikas D. Indrišionis surinko ir susistemino 1956–1969m. laikotarpiu Vilniaus įkalinimo įstaigose sušaudytų asmenų duomenis. Nuteistųjų sąrašas su jų gimimo bei egzekucijų datomis, taikytais baudžiamaisiais straipsniais buvo papildytas tokiais svarbiais tyrimui dėmenimis kaip sušaudytų asmenų ūgis ir ypatingi požymiai, jei tokių buvo. Pažvelkime į konkrečius skaičius ir faktus pagal to meto užrašus: paaiškėjo, kad iš viso nuo 1956 m. rugsėjo 7 d. iki 1969 m. birželio 19 d. 206 nuteistiesiems Lukiškėse bei KGB Tardymo izoliatoriuje egzekucijos vykdytos 105 kartus, tai yra 105 dienas. Daugeliu atvejų (58) nuteistieji buvo sušaudyti po vieną, 20 kartų tą pačią dieną nuteistieji sušaudyti po 2, 16 atvejų nuteistieji sušaudyti po 3, 3 kartus po 4, 5 kartus po 5, po vieną atvejį pasitaikė, kad mirties bausmė tą pačią dieną įvykdyta 6, 8 ir 9 nuteistiesiems. Tuomet šiuos duomenis reikėjo gretinti pagal dienas su analogiškais duomenimis iš Lukiškių kalėjimo egzekucijų. Aišku, būtų paprasčiau rasti konkrečias palaidojimų schemas. Esame tikri, jog rašytinė KGB medžiaga apie tai, kur buvo užkasami mirties bausme nuteisti politiniai kaliniai Lietuvoje, tikrai egzistuoja, tačiau mūsų šalyje jos nėra, greičiausiai viskas išvežta į Maskvą.

G. Vėlius. Papildysiu kolegą: sugretinę duomenis nustatėme, jog tą pačią dieną, kaip ir kriminaliniai nusikaltėliai Lukiškėse, KGB Tardymo izoliatoriuje sušaudyti ir trys partizanai, o Adolfo Ramanausko-Vanago nužudymo dieną Lukiškių kalėjime sušaudyti du kriminaliniai nusikaltėliai.

ŪP: Kitaip sakant, tapo aišku, jog reikia ieškoti duobės, kurioje yra trijų asmenų palaikai?

G. Vėlius: Žinoma, ši informacija buvo atraminė archeologinių tyrimų metu nustatant galimas sušaudytųjų užkasimo vietas, taip pat atliekant pirminę aptiktų palaikų identifikaciją. Archeologinių tyrimų metu, dar perkasoje atliekant pirminę aptiktų palaikų, turinčių šautinius sužalojimus, identifikaciją, buvo be galo svarbi sušaudytųjų amžius ir ūgis. A. Ramanauskui-Vanagui mirties metu buvo 39, kriminaliniams nusikaltėliams po 20 ir 62 metus. Vadinasi, vienoje duobėje galima buvo tikėtis rasti trijų labai skirtingo amžiaus žmonių palaikus. Iš viso aptariamuoju laikotarpiu buvo 16 atvejų, kai per vieną dieną sušaudomi 3 nuteistieji. Tačiau pasitaikė tik 2 kartai, kai tie 3 nuteistieji buvo atitinkamų labai skirtingų amžiaus grupių. Taigi, tyrimų metu vienoje duobėje aptikus 2 ar daugiau sušaudytų asmenų palaikus, palaikų amžiaus ir ūgio koreliacija padėdavo numanyti, kokių būtent asmenų palaikai aptikti arba iš karto atmesti tikimybę, kad čia guli mūsų ieškomas partizanų vadas.

Gražu tik popieriuje

ŪP: Visa tai gražiai atrodo, kai išdėstai „popieriuje“: sugretini ir kasi, radai 3 asmenų palaikus, tada paimi DNR, sulygini su giminaičių DNR ir arba patvirtini tapatybę, arba ne. Tačiau tikrovėje, tikriausiai, ne viskas ėjosi taip sklandžiai? O ir liudytojų parodymai, keik žinau, daug optimizmo nesuteikė.

D. Žygelis: Daugiausia nerimo mums kėlė kapinių sargo sūnaus frazė: „Kai nurodymas parengti užkasimo vietą būdavo skubus, mes kasdavome ne iš eilės palei kitus užlaidojimus, bet, žinodami, kur yra molinga, sunku kasti, rinkdavomės lengvesnį gruntą.“ Vadinasi, A. Ramanausko-Vanago palaikų užkasimo vieta gali „iškristi“ iš sekos, kurią galima nustatyti gretinant sušaudymo datą, senuosius kapinių planus ir sovietinės Lietuvos VRM archyvo duomenis.

G. Vėlius: Tačiau mūsų nuostabai, jau pirmojoje perkasoje mes aptikome sušaudytų asmenų palaikus. Vadinasi, ankstesnės prielaidos pasitvirtino.  Atkasdami numanomą palaidojimo vietą, duobėje mes rasdavome po du-tris žmonių palaikus, t. y. tiek, kiek konkrečią dieną buvo sušaudyta. Taigi, pirminis archeologinių tyrimų etapas 2017 m. mums atvėrė kelią tolimesniems skaičiavimams ir, paprastai kalbant, eliminuoti daugybę kapaviečių pagal sušaudymo datą ir tų metų palaidojimo seką susitelkti į A. Ramanausko-Vanago palaikų galimos užkasimo vietos nustatymą kapinių plane.

Klaidingas pėdsakas

ŪP: Kiek teko girdėti, kažkas mėgino nukreipti tyrimus į šalį, nurodant neteisingą pėdsaką?

D. Žygelis: 2017 m. rudenį, kai pirmojo etapo darbai jau ėjo į pabaigą, mus pasiekė informacija, jog už Našlaičių kapinių ribos buvo pažymėta tiksli vieta, kur tarsi yra užkasti A. Ramanausko-Vanago palaikai. Pabendrauti su tuo asmeniu mums, deja, neteko. Jo nurodyta vieta buvo greta kapinių esančiame miške, santykinai toli nuo mūsų numanomos partizanų vado palaikų užkasimo vietos.

G. Vėlius: Aš iki šiol manau, jog tai buvo desperatiškas bandymas pakreipti tyrimą klaidinga linkme. Mes užtrukome apie keturias valandas, kol išsiaiškinome, kad ši anoniminė versija paprasčiausiai subliuško. Tačiau tai, galima sakyti, padėjo mums suprasti, kad tikrai ieškome ten, kur reikia. Svarstėme, kodėl Lietuvai priešiškos jėgos, tiek metų slėpusios tiesą, dabar imasi tokių absurdiškų veiksmų. Na, nebent tai buvo privati vieno asmens iniciatyva.

Džiugi žinia

ŪP: Ir kaip pagaliau radote tai, ko ieškojote?

G. Vėlius: 2018 m. pavasarį su tyrimo komanda grįžome į Našlaičių kapines jau kryptingai ieškodami būtent A. Ramanausko-Vanago palaikų. Iš pradžių atmetimo būdu patikrinome dvi tikėtinas versijas kapinių pakraščiuose, tada, susumavę visus turimus duomenis 2018-ųjų birželio 1 d. aptikome duobę, kurioje buvo trijų asmenų palaikai. Aiškumo dėlei atkasėme ir šalia esančius užlaidojimus, kad įsitikintume, ar tai atitinka nustatytą schemą. Būtent vidurinėje duobėje buvo trijų – 20, 60 ir apie 40 metų amžiaus vyrų palaikai. Laimė, jie nebuvo apipilti jokia chemine medžiaga, ką kagėbistai tais laikais dažnai praktikavo, tačiau trečiasis asmuo buvo slėptas kiek giliau po pirmaisiais dviem. Šis atradimas buvo padarytas apskaičiavus, kur gali būti 1957 m. sušaudytųjų užlaidojimai, o Vanagas tais metais buvo vienuoliktas asmuo, kuriam įvykdyta mirties bausmė. Pripažinsiu, jau perkasoje širdis pradėjo plakti tankiau – ir be tolimesnių tyrimų buvau beveik įsitikinęs, kad mums pavyko...

D. Žygelis: Galima dėkoti likimui, kad Lietuvos ypatingajame archyve buvo išlikusi A. Ramanausko-Vanago kaukolės rentgeno nuotrauka, kurią KGB, greičiausiai, padarė, siekiant nustatyti, kokius sužalojimus partizanų generolas patyrė po tų pirminių „tardymų“. Tam tikri išskirtiniai antropologiniai bruožai jau pačiose kapinėse leido mums drąsiai spėti, jog atkasėme Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Tarsi nujausdami būsimą atradimą, partizanų generolo dukros Auksutės Ramanauskaitės-Skokauskienės ir brolio Albino Ramanausko DNR mėginius paėmėme dar 2017 m. rudenį. Pagaliau, DNR tyrimai ir teismo medicinos ekspertizė patvirtino, jog tai tikrai partizanų vado palaikai. Kas skaitė Vanago prisiminimus, patvirtins, jog jis tikėjo, kad Lietuva vėl atkurs Nepriklausomybę, nors žinojo, jog pats jos nesulauks. Vis dėlto, artimieji dabar bent jau gali aplankyti jo kapą Antakalnio kapinėse – Kovo 11-ąją, manau, ten bus daug gėlių.

Kalbėjosi Ričardas Čekutis