Tikrą trumpąją grandinę sutartinai „nukaltų“ kooperacija ir valstybė

„Kai ūkininkai valdys visą jų užaugintos produkcijos perdirbimo ir realizavimo grandį, tuomet ir bus tikroji trumpoji maisto tiekimo grandinė nuo lauko iki stalo“, – teigia dar 2010 m. įsikūrusios Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos (LEŪA) pirmininkas Saulius Daniulis. Jis įsitikinęs, jog ši grandinė neveiks be ūkininkų telkimosi į asociacijas ir kooperatyvus, taip pat – be valstybės paramos.

Įkūrė kooperatyvą, šis – parduotuvę

S. Daniulis ne tik kalba apie ekologinių ūkių būtinybę kooperuotis bei siekti valstybės paramos, norint, kad sėkmingai veiktų trumpoji sveikatai palankių maisto produktų tiekimo grandinė nuo lauko iki stalo. Jis su bendraminčiais jau nemažai nuveikė, siekdamas šio tikslo. Antai praėjusiais metais Kaune ėmė veikti LEŪA įsteigtos žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Bio LEUA“ parduotuvė „Rupūs miltai“.

Joje prekiaujama ekologiškais maisto produktais, kuriuos užaugino ar pagamino ir kiti LEŪA nariai – ne vien kooperatyvo „Bio LEUA“ pajininkai.

LEŪA vienija 250 ekologiškai ūkininkaujančiųjų. Šios asociacijos įsteigtame žemės ūkio kooperatyve „Bio LEUA“ – 25 pajininkai. Jie parduotuvę „Rupūs miltai“ įsteigė gavę projektinę valstybės paramą.

Pasigenda skatinimo

„Į sandėlį, esantį prie parduotuvės „Rupūs miltai“, ekologiška produkcija iš šalies ūkių patenka įvairiai. Jos atveža ir patys ūkininkai, ir mūsų kooperatyvas. Jis iš ūkininkų paima nupirktus gyvulius, nuveža paskersti, paskui mėsą realizuoja. Bandydami įdiegti ekologiškų maisto produktų pristatymo vartotojams modelį, įsigijome autobusiuką. Juo praėjusią vasarą buvo vežami ekologiški produktai Palangos restoranams, kavinėms, kitiems vartotojams“, – apie susikooperavusių LEŪA narių veiklą „Ūkininko patarėjui“ pasakoja S. Daniulis, jausdamas dėkingumą buvusiam žemės ūkio ministrui Andriui Palioniui. Žemės ūkio ministerijai pritarus idėjai steigti kooperatyvo „Bio LEUA“ parduotuvę „Rupūs miltai“, buvo gauta parama jai atsirasti ir veikti.

S. Daniulis apgailestauja, kad didesnio proveržio šalyje auginant, gaminant bei realizuojant ekologiškus maisto produktus stinga ne tik dėl nuolatinės žemės ūkio ministrų kaitos, bet labiausiai – dėl to, kad mūsų valstybė neskatina vartoti lietuviškų, juolab ekologiškų ir išskirtinės kokybės maisto produktų, reikšmingiau neremia pažangaus žemės ūkio.

Pasak S. Daniulio, daugelis ES valstybių remia savo žemės ūkį, skatina pažangą, o mūsiškei nė motais, kad 80 proc. maisto produktų, kuriais maitinasi Lietuvos gyventojai, yra prastos kokybės atvežtiniai, daugiausia – chemiškai užauginti lenkiški, belgiški, norvegiški, ispaniški.

Brangesnis, bet atsiperka

Ir LEŪA pirmininkas S. Daniulis, ir žemės ūkio kooperatinės bendrovės „Bio LEUA“ vadovas Nikolajus Dubnikovas neslepia, jog šiuo metu, per koronaviruso pandemiją, jų rūpesčiu įsteigta parduotuvė „Rupūs miltai“ patiria sunkumų realizuodama ekologiškus Lietuvos ūkininkų užaugintus ir pagamintus maisto produktus. Tačiau tai nekausto jų tolesnių atkaklių žingsnių, siekiant, kad šalyje didėtų ekologiško maisto gamyba smulkiuose ūkiuose – toks maistas pigtų, trumpinant jo kelią iki vartotojų.

„Dėl COVID-19 žmonės parduotuvėje „Rupūs miltai“ perka ne taip gerai, kaip tikėjomės. Matyt, taupo juodai dienai. Juk dėl pandemijos stoja daugelis darbų ir nežinia, kas dar laukia ateityje. Vis dėlto tyrimai rodo, kad žmogus, valgydamas ekologišką maistą, sutaupo. Mat, nors ekologiškas maistas brangesnis už neekologišką, jo reikia mažiau, nes jis kaloringesnis. Be to, ekologiškas maistas palankus sveikatai – žmogui reikia mažiau vaistų. Tad dar ir taip sutaupoma valgant ekologišką maistą“, – tikina N. Dubnikovas. Jis neabejoja, kad, nepaisant siaučiančio koronaviruso, parduotuvė „Rupūs miltai“ įkurta pačiu laiku – ne per anksti. Juk Europa ir visas pasaulis suka žaliuoju kursu – daugėja žmonių, kurie nori maitintis sveikai užaugintu, organizmo nežalojančiu maistu.

Sutaupo, nes neserga

S. Daniulis apie ekologiško maisto ekonominę naudą kalba pasiremdamas faktais. Esą jau trejus metus kai kuriuose Ukmergės rajono vaikų darželiuose maistas gaminamas iš ekologiškų produktų, užaugintų Lietuvos ūkiuose. Ir ką gi? Tų darželių vaikai neserga. O šalies darželiuose, kuriuose neįdiegtas ekologiškas maitinimas, sirguliuoja 10–15 proc. vaikų. Tėvai priversti išlaidauti pirkdami vaistus, o valstybė jiems moka už nedarbingumą.

S. Daniulis viliasi, kad Lietuvos valstybė suvoks vietinių ekologiškų maisto produktų naudą šalies gyventojų sveikatai ir skatins juos vartoti. Tad toks maistas bus tiekiamas vaikų darželiams, mokykloms, ligoninėms, kariuomenei – bus ne tik parduodamas ūkininkų turgeliuose ar ekologiškų produktų krautuvėlėse. Tačiau, S. Daniulio nuomone, siekiant šio tikslo, svarbu ūkininkų nepalikti vienų mūšio lauke. Valstybė turėtų jiems padėti trumpinti maisto grandinę nuo lauko iki stalo, kad reikiamas ekologiškų maisto produktų kiekis laiku pasiektų vartotojus ir jie nebūtų pernelyg brangūs.

Žaliavą reikia perdirbti

Pasak S. Daniulio ir N. Dubnikovo, Lietuvos valstybė, skatindama vietinių ekologiškų maisto produktų vartojimą ir padėdama ūkininkams, kartu paremtų ir smulkųjį vietinės maistinės žaliavos perdirbimą. Toks Lietuvos žemės ūkio kelias – optimalus. Deja, kol kas smulkusis žemės ūkio sektorius merdi.

„Lietuvoje jau daug kas suprato, kad iki šiol mūsų šalies žemės ūkis vystėsi ne visai teisingai. Jis vienpusis. Tai, kad labiausiai remiama augalininkystė, atvedė prie to, kad auginamos žaliavos, daugiausia grūdinės kultūros, kurios eksportuojamos. Tad negaunama pridėtinė vertė, kuri rastųsi žaliavas perdirbant. Daugelis įsitikino, kad išveždami žaliavą esame nekonkurencingi. Vien Ukraina gali pigesniais grūdais užversti Europą. Todėl ir turime Lietuvoje pradėti auginti tai, ką atsivežame iš kitų šalių“, – argumentuoja N. Dubnikovas, patikslindamas, kad šalies gyventojai, užuot mitę iš svetur atvežtais prastos kokybės maisto produktais, turėtų valgyti maistą, pagamintą iš vietinių žaliavų, kurios užaugintos nenaudojant pesticidų, herbicidų, hormonų ir kitų sveikatą ardančių nenatūralių priemonių.

Vėl iš pradžių

LEŪA lyderiai S. Daniulis ir N. Dubnikovas pabrėžia: siekiant atgaivinti smulkųjį žemės ūkio sektorių, kad šalies gyventojai maitintųsi sveikai, būtina, jog ūkininkai asocijuotųsi ir kooperuotųsi, o valstybė finansiškai paremtų šį siekį garantuojančias priemones.

S. Daniulis teigia, jog A. Palionis, būdamas žemės ūkio ministru, suprato, kad, norint šalyje skatinti ekologiškų produktų vartojimą ir stiprinti smulkųjį žemės ūkio sektorių, būtina susikooperavusiems ekologinių ūkių savininkams turėti logistikos centrą ir bent dvi mobiliąsias skerdyklas. Kad visa tai būtų, ministras buvo žadėjęs valstybės finansinę paramą per Žemės ūkio ministeriją.

„Bet trukt už vadžių – ir vėl iš pradžių“, – sako S. Daniulis, apgailestaudamas, kad nėra ilgalaikės žemės ūkio vystymo strategijos. Esą ir vėl teks naująjį žemės ūkio ministrą įtikinėti, kad šalyje būtina turėti mobiliųjų skerdyklų, kuriose skerdžiami ekologiškai užauginti naminiai gyvūnai, taip pat – logistikos centrą, į kurį iš ūkių suvežami ekologiški produktai, o sukaupti reikiami jų kiekiai paskirstomi vartotojams.

Pasak ŪP pašnekovų, mobiliosioms skerdykloms numatytus projektinius pinigus sustabdė Finansų ministerija, kai prasidėjo COVID-19 pandemija. Paskui Lietuvos banko vadovas net pasišaipęs, kad dalį kovos su pandemija pinigų ketinama skirti mobiliosioms skerdykloms pirkti. „Žemės ūkis sukuria daugiau nei 20 proc. bendrojo vidaus produkto, o į jį žiūrima kaip į nieko nevertą. Todėl smulkusis sektorius ir merdi“, – tvirtina S. Daniulis.

Lenkai kooperavosi

Pasak S. Daniulio, mobiliųjų skerdyklų ir minėto logistikos centro nauda būtų daugialypė, bet pirmiausia taupytų ūkininkų laiką, energiją ir pinigus, jau nekalbant apie tai, kad užtikrintų realizacijai reikiamą produkcijos kiekį ir ją atpigintų. Mat nereikėtų iš ūkių nedideliais kiekiais išvežioti ekologiškų produktų atskiriems vartotojams. Suvežus šią produkciją į logistikos centrą – didesnį sandėlį, kuriame įrengtas vėdinimas, yra šaldytuvų ir pan., būtų užtikrinamas reikalingas jos kiekis ir asortimentas. Iš čia produkcija būtų vežama į ligonines, vaikų darželius, mokyklas ir kitur.

Pašnekovas pasakoja, jog Lenkijoje daržovių, uogų, vaisių saugyklų yra kiekvienoje vaivadijoje. Ūkininkų reikalas čia suvežti užaugintas gėrybes, o kooperatyvas, kuriam jie priklauso, jas sufasuoja, sandėliuoja. Ūkininkas pats sprendžia, ką daryti su jo produkcija, esančia saugykloje: ar, atsižvelgus į rinką, laikyti, ar parduoti. Jei nusprendžia, jog laikas parduoti, vadybininkas padeda tai padaryti.

Pavyzdį rodo Švedija

„Ir švedai padarė tokią pat tiekimo grandinę kaip lenkai. Ūkininkai suveža savo produkciją į vieną vietą – logistikos centrą, iš čia visas įvairių produktų – duonos, mėsos, daržovių – paketas išvežiojamas vartotojams. Vienam ūkininkui įsirengti produkcijos saugyklą – neracionalu. Kai kiekvienas ūkininkas išvežioja vartotojams savo produkciją, užkemšamos gatvės, labiau teršiamas oras. Švedai, tai suvokdami, net skelbia konkursus valstybės ir privataus – ūkininkų – kapitalo logistikos centrams statyti, įrengti. Žingsnis po žingsnio sekdami tokiais lenkų ir švedų pavyzdžiais, ir mes stengiamės vystyti smulkųjį žemės ūkio verslą, trumpinti ekologiškų produktų tiekimo grandinę, juos piginti. Tai padėtų padaryti ir mobiliosios skerdyklos“, – sako S. Daniulis. Lietuvoje būtinos bent dvi mobiliosios skerdyklos, atvykstančios į ūkininkų kiemus. Vienoje būtų skerdžiami paukščiai, kitoje – avys, jaučiai, kiti gyvuliai.

Ūkininkams sunku įsirengti individualią skerdyklą – ji brangi, reikia įvykdyti daug reikalavimų. Todėl tie, kas paukščius ir gyvulius augina ekologiškai, priversti juos vežti į sertifikuotą skerdyklą ir už paslaugą brangiai mokėti. Pasak S. Daniulio, kartais ūkininkui paukštį pigiau užauginti, negu nuvežus paskersti, paskui parsivežti paskerstą. Be to, vežami gyvūnai patiria daug streso, todėl prastėja jų mėsos kokybė. Šių problemų būtų išvengta, jei skerdykla atvyktų pas ūkininką.

Taptų bendraturte

Pasak S. Daniulio, Lietuvos valstybė, finansiškai padėdama ekologinių ūkių kooperatyvams steigti logistikos centrą ir mobiliąsias skerdyklas, galėtų tapti jų bendraturte. Arba valstybė galėtų įsteigti šiuos darinius, o vėliau juos išpirktų susikooperavę ūkininkai.

„Būtų idealu, jei mobilioji skerdykla atvyktų į ūkininko kiemą. Daugelis norėtų tokių paslaugų ir todėl, kad dar nežino, ar pasiseks ekologiškai ūkininkauti auginant paukščius, gyvulius, ar atsipirks investicija“, – sako ekologinio ūkio bendraturtė Kristina Kazlauskaitė iš Kupiškio r. Ji, nesulaukusi, kol šalyje atsiras mobilioji skerdykla, ir neapsikentusi, kad jos ūkyje užauginti broileriai patiria stresą, vežami į skerdyklą Kėdainiuose, šįmet įsirengė nuosavą skerdyklą. Ūkininkė sako, jog be brolių darbo jėgos ir projektinės paramos, skirtos darbo vietoms per pandemiją steigti, nebūtų pajėgusi skerdyklos įsirengti.

Tegu nesiskundžia

Ūkininkė K. Kazlauskaitė teigia esanti patenkinta tapusi kooperatyvo „Bio LEUA“ nare: „Per jį realizuoju 100 proc. ūkyje užaugintų ekologiškų grūdų. Visą ūkio produkcijos realizaciją atiduočiau į kooperatyvo rankas, jei būtų jo logistikos centras.“

Ekologiškai ūkininkaujantis Sigitas Raudonius iš Telšių r. abejoja, ar jam pavyktų kooperuotis su aplinkiniais ūkininkais. Esą jie – labai į save atgręžtais nagais, pavydi vienas kitam, atsisako patarti, kaip geriau realizuoti produkciją.

„Jei ūkininkams nelimpa kooperacija, tegu jie nesiskundžia, kad produkcijos supirkimo kainos mažos“, – tvirtina N. Dubnikovas.

Jolanta KAŽEMĖKAITYTĖ

ŪP korespondentė

Autorės nuotraukos