Tikslusis tręšimas gali pagerinti paviršinių vandenų kokybę

– Vis dažniau kalbama apie paviršinių vandenų būklę. Kokį procentą Lietuvos upių ir ežerų šiandien vis dar galima laikyti neatitinkančiais geros ekologinės būklės reikalavimų?

– Paskutinio upių baseinų valdymo plane pateikto vertinimo duomenys rodo, kad maždaug 64 proc. Lietuvos upių ir ežerų šiuo metu neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų. Prie šios situacijos prisideda skirtingi žmogaus veiklos veiksniai – urbanizacija, komunalinės nuotekos, pramonės įtaka, klimato kaita, taip pat ir perteklinis augalų maisto medžiagų naudojimas žemės ūkyje. Tai nereiškia, kad žemės ūkis yra pagrindinis kaltininkas, tačiau kaip viena didžiausių šalies ūkio šakų jis turi reikšmingą poveikį. Todėl šiandien aktyviai ieškoma sprendimų, kaip ūkininkavimą padaryti kuo tvaresnį, nepakenkiant nei ūkių sėkmei, nei vandens telkinių būklei.

– Nemaža dalis vandens telkinių neatitinka reikalavimų. Kaip tvaraus ūkininkavimo priemonės gali prisidėti prie situacijos gerėjimo?

– Tvaraus ūkininkavimo priemonės yra vienas svarbiausių būdų mažinti augalų maisto medžiagų išplovimą ir gerinti paviršinių bei požeminių vandenų būklę. Svarbu, kad ūkininkai laikytųsi geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės (GAAB) reikalavimų, kurie orientuoti į vandens išteklių, dirvožemio ir biologinės įvairovės apsaugą. Be to, jie gali rinktis savanoriškai dalyvauti ekologinėse sistemose – tai suteikia papildomų galimybių efektyviau naudoti trąšas, tausoti dirvožemį ir mažinti augalų maisto medžiagų nuostolius, kartu išlaikant stabilias produkcijos apimtis ir kokybę.

LAMMC įnašas šioje srityje taip pat yra svarbus. Daugelį metų atliekame tyrimus eksperimentiniuose ir gamybiniuose ūkiuose visoje Lietuvoje, remdamiesi ilgalaikiais dirvožemio monitoringo duomenimis, tiksliųjų bandymų rezultatais bei nacionalinių ir tarptautinių projektų patirtimi. Ši tvirta mokslo bazė leido išsamiai įvertinti Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano (SP) agroaplinkos priemonių veiksmingumą ir patvirtinti, kad tinkamai parinktos tvaraus ūkininkavimo priemonės gali reikšmingai sumažinti maisto medžiagų nuostolius, neprarandant derliaus.

– Kokios priemonės šiandien yra svarbiausios?

– Svarbiausios yra tos, kurių veiksmingumas, mažinant maisto medžiagų nuostolius ir gerinant vandens telkinių būklę, yra patvirtintos moksliniais tyrimais. Vidutinis metinis azoto išplovimas iš laukų, kuriuose taikoma įprastinė praktika, siekia apie 35 kg/ha. Todėl ypač reikšmingos tampa kelios kryptys – gerai suplanuota sėjomaina ar augalų kaita, tarpinių pasėlių taikymas, pakrančių apsauginės juostos, neariamoji ar supaprastinta žemdirbystė, daugiametės žolės, ariamosios žemės pavertimas daugiametėmis pievomis ir ekologinė žemdirbystė.

Didžiausias efektas pasiekiamas tada, kai šios priemonės taikomos kompleksiškai, kaip nuosekli ir tarpusavyje suderinta ūkininkavimo sistema. Vis dėlto dažniau keliama diskusija, ar šių priemonių ateityje pakaks augant aplinkosauginiams iššūkiams.

– Papasakokite apie tikslųjį tręšimą. Kodėl šiandien svarbu rinktis jį?

– Tikslusis tręšimas šiandien yra viena svarbiausių priemonių, siekiant suderinti žemės ūkio produktyvumą ir aplinkosaugos tikslus. Tai duomenimis grįstas maisto medžiagų valdymo būdas, leidžiantis atsisakyti praktikos, kai visam laukui taikoma vienoda trąšų norma. Vietoje to tręšiama pagal tiksliai nustatytą dirvožemio būklę ir realų augalų poreikį kiekvienoje lauko dalyje.

Toks metodas leidžia sumažinti trąšų sąnaudas, pagerina maisto medžiagų panaudojimo efektyvumą ir gerokai sumažina riziką, kad perteklinis azotas ar fosforas bus išplautas į paviršinius ar požeminius vandenis. Tikslusis tręšimas suteikia galimybę geriau suprasti laukų nevienodumą, planuoti trąšų poreikį pagal tikrą situaciją, optimizuoti išlaidas ir sumažinti maisto medžiagų nuostolius.

– Ar tikslusis tręšimas padeda ūkininkams priimti efektyvesnius sprendimus?

– Dirvožemio tyrimai, maisto medžiagų žemėlapiai ir individualiai apskaičiuotos trąšų normos parodo, kad lauko vietos nėra vienodos – vienose zonose trąšų reikia daugiau, kitose mažiau, o kartais jų iš viso nereikia, nes dirva jau turi pakankamai sukaupto azoto ar kitų maisto medžiagų. Nevienodi ir auginamų augalų poreikiai. Apie tai sukaupta nemaža augalų maisto medžiagų poreikio duomenų bazė. Tokia informacija ūkininkams suteikia realų pagrindą optimizuoti tręšimą ir išvengti nereikalingų sąnaudų.

Bandomuosiuose ūkiuose, su kuriais dirbame, matome kelis pasikartojančius efektus – ūkininkai sumažina bendras trąšų sąnaudas, tiksliau paskirsto tręšimo normas skirtingoms lauko dalims ir išvengia pertręšimo rizikos. Tokie pokyčiai tiesiogiai mažina ir finansinę, ir aplinkosauginę riziką.

– Kokios priemonės laikomos efektyviausiomis, mažinant azoto išplovimą?

– Su kolegomis atlikome daugiamečių duomenų analizę. Ji rodo, kad didžiausią poveikį turi tos priemonės, kurių veiksmingumas patvirtintas tiek eksperimentiniais bandymais, tiek ilgalaikiais monitoringo duomenimis. Viena efektyviausių priemonių yra ariamos žemės pavertimas daugiametėmis pievomis – toks pokytis gali sumažinti azoto išsiplovimą maždaug 70 proc. Tarpiniai pasėliai, ypač paliekami per žiemą, taip pat turi didelį potencialą ir gali sumažinti nitratų praradimus nuo 34 iki 52 proc. Neariamosios žemdirbystės ir tarpinių pasėlių deriniai suteikia apie 30–35 proc. efektą, o ekologinis ūkininkavimas, derinamas su kitomis tvariomis praktikomis, gali sumažinti azoto išplovimą iki 50–55 proc.

Didžiausias poveikis pasiekiamas ne taikant pavienes priemones, o derinant jas tarpusavyje. Kai suderinamos žemės dirbimo technologijos, sėjomaina, augalų kaita, tikslusis tręšimas ir kraštovaizdžio elementų priežiūra, jos leidžia stipriai sumažinti maisto medžiagų nuostolius ir kartu išlaikyti stabilų ūkių produktyvumą. Tai pagrįsta ne tik modeliavimu, bet ir ilgamečiais LAMMC mokslinių tyrimų rezultatais iš įvairių Lietuvos regionų.

– Kokie žingsniai rodo, kad Lietuva jau imasi realių veiksmų, gerinant paviršinių vandenų būklę?

– Vienas svarbiausių žingsnių – „LIFE SIP Vanduo“ projektas, kuris sujungia mokslo institucijas, ministerijas ir ūkininkus. Tai pirmasis tokio masto projektas, kuriame vandens kokybės gerinimas siejamas su tvariu žemės ūkiu, tiksliojo tręšimo diegimu ir aiškiais, praktikoje išbandytais sprendimais. Tai rodo, kad Lietuva jau žengia nuo stebėsenos prie realios, praktinės, nacionaliniu mastu taikomos veiklos, skirtos pagerinti paviršinių vandenų būklę.

– Kas dalyvauja projekte ir kokie konkretūs veiksmai jau pradėti?

– Projekte dalyvauja platus partnerių ratas: Aplinkos ministerija, Žemės ūkio ministerija, Aplinkos apsaugos departamentas, Nacionalinė mokėjimo agentūra, Žemės ūkio duomenų centras, LAMMC ir kt. Projektą koordinuoja Aplinkos projektų valdymo agentūra (APVA). Toks bendradarbiavimas leidžia vandens taršos problemą spręsti kompleksiškai – nuo tyrimų ir planavimo iki kontrolės ir realaus įgyvendinimo ūkiuose.

LAMMC šiame procese atlieka svarbų mokslinį ir metodinį vaidmenį. Mūsų komanda vertina agroaplinkos priemonių efektyvumą, atlieka dirvožemio tyrimus, rengia metodikas, mokomąją medžiagą ir padeda formuoti tiksliojo tręšimo kriterijus. Kitaip tariant, būtent mokslo pagrindu kuriami sprendimai, kurie vėliau perkeliami į ūkininkavimo praktiką.

Jau pradėti konkretūs darbai. Pirmiausia įvertinome, kaip SP priemonės mažina azoto išplovimą, ir atrinkome pirmuosius 10 bandomųjų ūkių rizikos baseinuose. Kadangi kiekvienas jų apima apie 100 ha, surinkti duomenys gerai atspindi tikrąją situaciją ūkiuose. Antrojo etapo metu bus įtraukti dar 10 ūkių. Visuose ūkiuose rengiami detalūs dirvožemio mėginių ėmimo planai, atliekamos cheminės analizės, o pagal gautus rezultatus rengiamos individualios, duomenimis grįstos tręšimo rekomendacijos.

Rengiame ir mokomąją medžiagą ūkininkams apie tvarų maisto medžiagų valdymą bei racionalų mineralinių trąšų naudojimą. Jau pradėjome seminarus, mokymus ir lauko dienas, kuriose ūkininkams pateikiame duomenis iš bandomųjų ūkių, rekomendacijas ir praktinius sprendimus. Mums svarbu, kad žinios kuo greičiau pasiektų tuos, kurie kasdien priima sprendimus laukuose.

– Kokių rezultatų tikitės artimiausiais metais?

– Tikimės matyti konkrečius ir apčiuopiamus pokyčius. Pirmiausia – duomenimis pagrįstas tręšimo rekomendacijas, kurias ūkininkai galės taikyti praktikoje. Tai padės ne tik sumažinti azoto išplovimą jautriausiuose baseinuose, bet ir pagerinti tręšimo tikslumą bei efektyvumą pačiuose ūkiuose. Siekiame, kad ūkininkai turėtų aiškius, lengvai pritaikomus sprendimus, kurie paremti tiksliais dirvožemio tyrimų rezultatais ir moderniomis maisto medžiagų valdymo technologijomis.

Ypatingą dėmesį skiriame žinių perdavimui ūkininkams. Šiuo metu rengiame mokomąją medžiagą apie tvarų maisto medžiagų valdymą, mažesnį mineralinių trąšų naudojimą, pažangias agronomines praktikas ir technologinius sprendimus. Joje apibrėžiame, kokios tręšimo praktikos gali būti laikomos tiksliojo tręšimo dalimi – nuo dirvožemio ėminių ėmimo metodikos ir dažnumo iki kintamų normų taikymo ir modernios įrangos naudojimo.

Organizuojame seminarus, mokymus ir lauko dienas – iki 2027 m. suplanuota surengti 12 tokių renginių. Numatytos ir apskritojo stalo diskusijos. Mums svarbu, kad tiksliojo tręšimo principai būtų ne tik moksliškai pagrįsti, bet ir praktiškai patogūs ūkininkams, pritaikomi įvairiomis ūkio sąlygomis.

Išsakytas požiūris ir nuomonės nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ir Europos klimato, infrastruktūros ir aplinkos vykdomosios agentūros (CINEA) nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei paramą teikianti institucija nėra už juos atsakingos.

Projektas „Integruotas vandens valdymas Lietuvoje“ Nr. 101104645 – LIFE22-IPE-LT-LIFE SIP Vanduo“ užtikrina reikšmingą poveikio mažinimą ir geros paviršinio vandens telkinių būklės pasiekimą. Projektas finansuojamas Europos Sąjungos LIFE programos ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos lėšomis. Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2024–2033 m.

LAMMC nuotraukos

Nr. 306/7