Tokios panašios ir tokios skirtingos

Kaip atpažinti?

Auksavabalis – ryškiai žalsvai auksinės spalvos vabalas, dažnai sutinkamas vasaros gėlynuose. Jo lervos minta tik pūvančia organine medžiaga, tokia kaip papuvę lapai, šaknų liekanos, medienos dalelės ir mulčias. Iš tikrųjų šios lervos nekenkia mūsų augalams, priešingai – padeda skaidyti pūvančią organiką, kurios maistines medžiagas augalas lengviau įsisavina. Tačiau neretai šios lervos painiojamos su kitu augalų šaknų kenkėju – karkvabaliu.

Karkvabalio lerva tyliai naikina augalų šaknis po žeme ir palieka paskui save nuvytusių ir žūstančių augalų pėdsakus. Tačiau daugelis sodininkų pastebi šią problemą tik tada, kai žala jau padaryta ir laiko atsukti atgal nebegalima.

Abiejų rūšių lervos yra baltos, storos, sulinkusios į C formą – nepatyrusiai akiai atrodo beveik identiškai. Vis dėlto, atidžiau įsižiūrėjus, galima pamatyti skirtumus. Auksavabalio (gerojo) lerva yra didesnė (iki 40 mm), trumpesnė ir storesnė, su maža, kūnui neproporcinga galva ir trumpomis, silpnomis kojomis, kurios yra pagrindinis požymis, skiriantis nuo karkvabalio lervos. Šios lervos juda lėtai ir nerangiai, dažnai guli ant šono. Karkvabalio lerva yra mažesnė (25–30 mm), ilgesnė ir lieknesnė, su aiškiai išreikšta didesne galva ir ilgomis, stipriomis kojomis, skirtomis kasti dirvožemyje. Ji judri ir šliaužia ar guli ant pilvo.

Gyvenamoji aplinka taip pat labai skirtinga: auksavabalio lervos randamos komposte, mulčyje, pūvančiuose medžiuose ir lapų krūvose, o karkvabalio lervos – dirvožemyje, dažnai po veja ar šaknų zonoje. Todėl verta atidžiai apžiūrėti rastos lervos galvą ir kojas – tai padės nustatyti, ar radote naudingą, ar augalams kenkiančią lervą.

Auksavabalio lerva – sodo pagalbininkė

Auksavabalio lervos buvimas darže yra labai geras ženklas, o ne problema. Jos skaido organines medžiagas ir paverčia jas humusu, taip papildydamos dirvožemį maisto medžiagomis. Judėdamos per mulčio ir komposto sluoksnius, jos formuoja kanalus, gerinančius oro ir vandens cirkuliaciją. Tai ypač vertinga sunkesniuose dirvožemiuose.

Suaugę auksavabaliai, lankydami gėles, perneša žiedadulkes ir prisideda prie augalų apdulkinimo proceso – tai ypač svarbu vaismedžiams ir uoginiams augalams.

Karkvabalio populiacijos valdymas

Karkvabalio lervų kontrolė reikalinga, tačiau labai svarbu rinktis aplinkai draugiškas priemones. Giliai perkasus dirvožemį vėlų rudenį, lervos atsiduria paviršiuje, kur jas sunaikina šalčiai ir paukščiai, tai vienas efektyviausių biologinių kovos būdų.

Biologiniai preparatai su Bacillus thuringiensis bakterijomis ar entomopatogeniniais grybais veikia lėtai, bet patikimai ir nesukelia žalos aplinkai.

Gamtiniai sąjungininkai taip pat yra vertinga pagalba. Paukščiai (varnos, strazdai, kikiliai), varlės ir rupūžės neatsisako šio gardumyno, todėl verta sukurti jiems palankias sąlygas: įkelti inkilėlių, palaikyti vandens šaltinius, palikti drėgnus kampus.

Kai kurie augalai natūraliai atbaido karkvabalius – kalendros, bazilikas, levandos veikia kaip natūralūs repelentai, ypač jei sodinami aplink jautriausias kultūras.

Svarbu prisiminti: cheminė kova turėtų būti paskutinė išeitis. Svarbiausia teisingai identifikuoti lervą ir tik tada imtis priemonių. Auksavabalio lerva komposte ar mulčyje yra skatintinas reiškinys, o karkvabalio lerva šaknų zonoje – signalas imtis ekologiškų kontrolės priemonių. Vienas atidus žvilgsnis į radinio vietą ir lervos elgesį gali padėti išsaugoti naudingus dirvožemio gyventojus nuo sunaikinimo.

Gamtos tyrimų centro mokslo darbuotoja dr. Gabrielė BUMBULYTĖ-ŽUKEVIČIENĖ

Gamtos tyrimų centro praktikantė Felicija KVEDARAITĖ

Canva.com nuotr.