Tokių bijūnų dar tikrai nematėte!

Kaip bijūnai atsirado Jūsų gyvenime? Kodėl būtent jie, o ne, tarkime, rožės, užkariavo sodybą?

Bijūnai atėjo labai netikėtai, galima sakyti, kaip pasakoje. Visą gyvenimą sakiau, esu dailininkė, tai kaip tas rankas į žemę kišiu. Neketinau nei daržų turėti, nei ką auginti. Bet turint sodybą, reikia kažką pasodinti. Užsisakiau vieną bijūną, pasodinau ir jis kitais metais taip nuostabiai pražydo, o kitais – tapo dar gražesnis, didesnis. Taip ir užbūrė.

Šiuo metu tiksliai nežinau, kiek veislių yra kolekcijoje. Ji nuolat kinta, pasitaiko, kad tai viena, tai kita veislė nepasiteisina arba pražydus žiedams paaiškėja, kad ne ta, kurią pirkau. Be to, kol kolekcija buvo mažesnė, lengviau buvo ir skaičiuoti, o kai perkopė 200, pamečiau tikslų skaičių. Tačiau, esu tikra, kad turiu ne mažiau nei 300 veislių.

Su bijūnais anuomet dar pasodinau vilkdalgių, kurie plėtėsi nerealiu greičiu. Rodos, įkiši į žemę kelias šakneles, o po metų toje vietoje jų jau dvigubai daugiau, dar po metų – visas gėlynas. Man tai buvo tikras stebuklas! Anksčiu į augalus žiūrėjau kitaip, kaip į ilgalaikį, lėtai kintantį dalyką. Pavyzdžiui, medis šiemet yra beveik toks pat, kaip ir pernai, panašus bus ir po metų. Todėl gėlės buvo didelis atradimas.

Kita vertus, žmonėms dažnai patinka tai, kas buvo vaikystėje. Būdama vaikas gyvenau pas senelius gamtos apsuptyje, tarp gėlių, augalų. Matyt, tai manyje ir liko, nors kurį laiką buvau nuo to pabėgusi. Galiausiai panašią aplinką susikūriau pati. Matyt, kad ir kur bebėgtum, anksčiau ar vėliau aplinka, kurioje kažkada buvo gera, sugrįžta, tik vėliau ją kuri savomis rankomis.

Gamta man yra ir neatsiejama profesinės veiklos dalis. Jau tris dešimtmečius dailė yra viena svarbiausių gyvenimo sričių, dalyvauju pleneruose, tapau. Kiek vėliau kilo sumanymas šią veiklą plėsti ir užsiimti dailės terapija. Baigiau mokslus ir natūraliai išėjo, kad užsiėmimuose galiu sujunti svarbiausius gyvenimo dalykus – gamtą ir tapybą.

Kuo ypatingi bijūnai? Kuo jie išsiskiria tokiame įvairiaspalviame gėlių pasaulyje?

Bijūnai – lėti augalai. Pasisodinus kokią kitą gėlę, kitais metais jau yra į ką pažiūrėti. Su bijūnais kitaip. Iš nedidelės šaknelės kitais metais žiedų galima dar ir nesulaukti, po dviejų – gal pražys, bet nereikėtų nustebti, jeigu žiedų ir vėl neparodytų. Turiu tokių veislių, kurias pasodinusi žiedų sulaukiau tik ketvirtais metais, ir tik tada gavau progą įsitikinti, ar auginu ieškotos veislės augalą.

Tiesą sakant, tikrąjį bijūno žiedą galima pamatyti ne anksčiau nei po trijų metų. Jei praskleidė vieną kitą žiedą po metų ar dviejų, tai dar nereiškia, kad toks jis ir yra. Pavyzdžiui, pilnaviduriai dažnai pirmaisiais metais pražysta tuščiaviduriais žiedais, o vėliau kasmet žiedas tarytum pilnėja. ‘Sunny boy‘ bijūną pernai padauginau: atrodo, jau buvo gražus, pakankamai pilnas žiedas, bet padauginti sodinukai pražydo gelsvomis ramunėmis. Žinoma, kol krūmeliai suaugs, žiedai pamažu pilnės ir taps visaverčiai.

Su bijūnais reikia kantrybės...

Plėsdama kolekciją, pastebėjau, kad bijūnas dar ir protingas augalas. Jis pats gali nudžiovinti žiedus arba pilnai jų neišskleisti, kol neužaugina tvirtos šaknų sistemos, užtikrinančios jo gebėjimą išgyventi. Žmogus gali perdegti, o bijūnas sugeba atrasti balansą!

Kartais sąmoningai nuskinu daugiau žiedų nuo jaunesnių krūmelių, kad augalai galėtų sparčiau vystytis, stiprėtų šaknynas, kad netelktų jėgų žiedams. Skinu trumpais koteliais – tada krūmui lieka daugiau lapų ir jo nenualinu.

Didelėms puokštėms paprastai bijūnai skinami ilgais koteliais, nupjaunami beveik iki pat žemės. Bet tokiu atveju skinti galima tik apie trečdalį žiedų, kad augalas nesuvargtų, kad galėtų ant šaknų formuoti kitų metų pumpurus – būtent tuo po žydėjimo jie ir užsiima.

Bijūnų krūmai nėra menki, o kai tokių augalų veislių per 300, kurių kiekvienos tikriausiai ne po vieną krūmą, visus „surikiuoti“ nėra paprasta. Kaip formuojate gėlynus, kad ir bijūnams būtų gerai, ir Jums būtų patogu prižiūrėti, ir akims būtų malonu po sodybą pasidairyti?

Sodyba nėra labai didelė, 75 arų, tad kartais norisi didesnės, bet yra taip, kaip yra. Gėlynus formuoju pagal įvairius kriterijus. Jau esu suplanavusi formuoti atskirą skinamų bijūnų gėlyną, sudarinėju veislių sąrašą, atsirenku tas, kurių žiedai ilgai žydi pamerkti. Atsižvelgiu ir į žydėjimo laiką, nes noriu pasodinti ir ankstyvųjų, ir vėlyvesnių veislių, kad žydėjimo trukmė būtų ilgesnė.

Keli laukeliai bus skirti Itoh bijūnų veislėms. Tai medėjančio ir žolinio bijūno hibridai. Japonų selekcininkas Toichi Itoh beveik prieš šimtmetį mėgino sukryžminti žolinį ir medėjantį bijūną. Jis pats, deja, nesulaukė eksperimento rezultatų, bet jo mokiniai sėkmingai jį užbaigė. Šie hibridai iš žolinio bijūno paveldėjo atsparumą šalčiui, todėl nieko tokio, jei nušals iki pat žemės, kitais metais vis tiek atsprogs iš miegančių pumpurų ir gausiai žydės, o iš medėjančio paveldėjo labai didelius, įvairiausių spalvų žiedus: nuo ryškių geltonų atspalvių iki tamsios vyšninės, violetinės.

Literatūroje rašoma, kad jau nuo 1900 metų įvairių šalių botanikai mėgino sukryžminti žolinius ir medėjančius bijūnus. Tai atrodė neįmanoma dėl didelių skirtumų. Galiausiai 1948 m. japonų selekcininkui dr. Toichi Itoh pavyko išvesti kelias hibridines bijūnų veisles. Deja, kūrėjas mirė taip ir nespėjęs pamatyti pražydusių žiedų. Jo pradėtą darbą tęsė amerikietis botanikas Louis Smirnow, sugebėjęs įtikinti botaniko našlę parduoti jam kelias veisles ir užpatentuoti jas Amerikoje. Naujuosius hibridus jis pavadino japonų botaniko garbei – Itoh (tarpsekcijiniais) bijūnais. Jų krūmas paprastai žemesnis negu kitų bijūnų, bet stiprūs ir gana atsparūs ligoms.

Dar kelis atskirus bijūnų laukelius formuoju pagal selekcininkus, kurie man paliko didelį įspūdį. Tarp jų Arthur Saunders, Vasili Gorobets, Michael Miely, Roy Klehm. Pastarasis yra kilęs iš bijūnų selekcininkų dinastijos, beveik 100 metų auginančios šias gėles. Jaunoji šios dinastijos kūrėjų karta jau atranda naujų, įdomių žiedo formų. Įspūdinga matyti, kaip juose atsispindi visos šeimos istorija.

Turiu dar eksperimentinį lauką, kuriame sodinu įvairias veisles ir stebiu, kaip jos pasireiškia, sprendžiu kuriame laukelyje ar gėlyne įkurdinti.

Mintyse jau turiu ir prancūzišką bijūnyną. Naujos bijūnų veislės retai pasižymi kvapniais žiedais. Esame įpratę, kad šios gėlės skleidžia malonų aromatą, bet kai kurios naujosios veislės, nors ir skleidžia kvapą, jis nebūtinai malonus. Pavyzdžiui, ‘Coral Sunset‘ bijūnai daugeliui, galima sakyti, dvokia. Bet dažniausiai naujos veislės tiesiog bekvapės.

Visgi kvapniausios yra senoviškos prancūzų selekcininkų sukurtos veislės. Šios šalies gėlininkų internetinėse svetainėse tarp kitų augalo charakteristikų (aukščio, pločio, žydėjimo laiko, žiedo spalvos ir pan.) būtinai įvardijamas ir aromatas. Man tai labai patinka, todėl sumaniau suformuoti senoviškų, būtinai kvepiančių bijūnų gėlyną.

Esate dailininkė, tad nesunku spėti, kad spalvų deriniai gėlynuose Jums taip pat svarbūs.

Išties spalvos man yra vienas svarbiausių kriterijų. Bet taip pat atsižvelgiu ir į kitus gėlynui taikomus kriterijus. Itoh hibridus esu atskyrusi, viename jų laukelyje dominuoja šaltos spalvos (baltos, violetinės, alyvinės) ir, manau, geltona spalva ten nereikalinga. Kitame Itoh bijūnyne vien šiltos spalvos (geltonos, oranžinės, raudonos). Šiuose gėlynuose spalvas pati derinu. O prancūziškame, esu tikra, jos derės savaime, nes tais laikais, kai buvo auginami kvapnieji bijūnai, geltonų ar priešingų šaltai spalvai žolinių bijūnų dar nebuvo. Dažniausiai jie balti, alyviniai, rožiniai, šiek tiek į violetinę.

Skinamų bijūnų lysvėje ketinu formuoti spalvų perėjimą – nuo tamsiausios iki šviesiausios, kad būtų patogu nusiskinti. Kad ilgiau žydėtų pamerkti, geriausia skinti bijūnų dar neprasiskleidusius žiedus, bet tuo metu jų spalva dar nėra aiškiai matoma, tad susodinus pereinančios spalvos juosta, bus lengviau derinti spalvas.

Komponuodama atskirus gėlynus atsižvelgiu ir į veislės ankstyvumą ar vėlyvumą. Šiemet pastebėjau, kad ankstyvieji bijūnai, dažniausiai geltoni, pražydo daugmaž vienu metu, todėl kilo mintis juos sugrupuoti vienoje vietoje. O štai patys vėlyviausi dažnai būna balti.

Žmonės sodybose mėgsta formuoti bijūnų juostą, tokiu atveju rekomenduočiau joje sodinti vienos veislės augalus. Jiems sužydus ji iš tiesų atrodys įspūdingai – vienodo aukščio, vienodos spalvos, didelis plotas. Primaišius skirtingų veislių, vaizdas bus prastesnis, nes vienu metu pražys keletas vienokių žiedų, kitu metu – keletas kitokių. Juostoje jie bus išsibarstę ir neatrodys taip efektingai.

Mano sodyboje eilėmis auga skinami bijūnai, nes patogiau prižiūrėti, prieiti nuskinti. O Itoh hibridų gėlynus formuoju tam tikrais plotais, sodinu po penkis–šešis skirtingų veislių krūmelius.

Smalsu, kokios skinamų bijūnų veislės pamerktos vazoje žydi ilgiausiai?

Šiemet mane labai nustebino ‘Cornation bouquet‘ veislė. Ji gana ankstyva, skleidėsi labai ilgai, o vazoje žydėjo ilgiau nei dvi savaites. Nors jo spalva įprasta rožinė, žiedo forma kitokia nei tradicinių bijūnų, o pats skleidimosi procesas įspūdingas. Man tai buvo netikėtas atradimas, todėl jam, kaip favoritui, paruošiau ilgesnę lysvę.

Kadangi ši veislė ankstyva, žiedai skleidžiasi, kai dar nėra labai kaitrios saulės. Bet šiemet pavasaris buvo neįprastas, anksti prasidėjo karščiai, todėl pumpuro viršūnėles spinduliai nudegino iki gelsvumo. Įprastomis sąlygomis žiedlapių pakraštėliai nubąla, bet šiemet saulė žiedus pavertė daugiaspalviais – rožinių žiedlapių krašteliai įgavo gelsvumo. Atrodo išties įspūdingai!

Beje, daugelis bijūnų veislių keičia spalvą nuo saulės. Vieni tokių yra daugelio mėgstami koraliniai. Ryškūs pumpurai skleidžiasi iš lėto, todėl saulė spėja žiedą beveik išbalinti.

Yra ir vėlyvesnių, taip pat lėtai žiedus skleidžiančių veislių. Viena tokių – ‘Dresden Pink‘. Jos pumpurai turi žalsvo atspalvio. Mane sužavėjo jau pernai, todėl ir jos lysvę pailginau. Šiemet tikiuosi sulaukti daugiau žiedų ir grožėtis ne pavieniais, bet jų puokštėmis.

Jūsų kolekcija išties įspūdinga, auginate ir labai ankstyvų, ir vėlyvų veislių. Kiek laiko sodyboje trunka bijūnų žydėjimas?

Ankstyvoms veislėms priklauso medėjantys bijūnai. Bet pačios pirmosios sodyboje pražysta kelios rūšinės veislės. Viena jų Mlokosevičiaus bijūnas (Paeonia mlokosewitschii), taip pat iš rūšinio išvestas hibridas ‘Anika‘.

Juos vejasi siauralapiai bijūnai (Paeonia tenuifolia), žmonių dar vadinami krapiniais. Paskui ateina vaistinių (Paeonia officinalis) ir ankstyvųjų geltonųjų hibridų ‘Vanilla Schnapps‘, ‘Blonde Vision‘, ‚Lemon Chiffon‘ eilė. Taip pat tuo metu skleidžiasi ir koralinių spalvų bijūnai ‚Coral Charm‘, ‘Coral Sunset‘ ir kt.

Vėliau dar mėnesį keisdami vieni kitus žydi žoliniai bijūnai – nuo vidutinio vėlyvumo ‘Top Bras‘, ‘Angel Cheeks‘, ‘Candy Stripe‘, ‘Duchesse de Nemours‘, vėlyvų ‘Sarah Bernard‘, ‘Solange, Goldmine‘ ir iki labai vėlyvų ‘Pink Giant‘, ‘Ann Cousin‘, ‘Jacorma‘, ‘Elsa Sass‘.

Skaičiuojant laiką nuo pačių ankstyviausių iki pačių vėlyviausių žiedų, bijūnai žydi ne trumpiau nei du mėnesius. Šiuo metu yra žiedų dar pumpuro stadijos, nors sodyboje šios gėlės žydi jau gerą mėnesį. Tiesa, medėjantys žydėti jau baigė, šiemet startavo dviem savaitėmis anksčiau nei įprastai.

Bijūnai gražiausi pirmoje vasaros pusėje. Kas sodyboje pražysta jiems nubarsčius žiedus?

Į vieną gėlyną įsileidau rožių ‘Novalis‘ ir ‘Iceberg‘. Jame pavyko sukurti puikų derinį iš Itoh bijūnų, rožių, katžolių, šalavijų. Šis gėlynas dabar – pats mieliausias.

Iki birželio rožės paprastai neatrodo labai gražios, bet tuo metu visą dėmesį prikausto bijūnai. Vėliau lieka graži jų žalioji masė, o jos fone likusią vasaros dalį žiedais džiugina rožės ir kitos gėlės.

Ingos ARMANAVIČIŪTĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.