Tortai, meilė ir depresija

Pagaliau šventės baigėsi. Jau pro gerklę lindo socialiniuose tinkluose siunčiami blykčiojantys ir mirksintys sveikinimai, kuriuos ne vienas metai iš metų draugams siunčia, o kai kas – vis tuos pačius. Tarsi to nebūtų gana, pasipylė nuotraukų lietus – kumpių, vištų, triušių, kalakutų, tortų ir kalnų saldumynų. Kartais atrodė, kad mūsų Lietuvėlė mažiausiai mėnesį badavo, tad per Kalėdas bei Naujuosius metus nieko neveikė, tik valgė, kimšo, rijo, plempė ir...

Ir dar skundėsi: „Šventes sutinkam trise (ir būtinai šunelio, kačiuko nuotrauka). Labai nuobodu, liūdna. Bet nepatikėsit, kokį šventėms tortą, kumpį iškepiau!..“ Žiūri į nuotrauką ir juokas ima. Pamanykit, šventes sutinka dviese, o stalas net persikreipęs nuo valgių – alkanam kareivių būriui užtektų. Keista, jog tarp tų gėrybių kalno kartais dar galėjai pastebėti ir kukliai mirkčiojančią žvakelę...

Supykusi metu kompiuterį ant sofos, griebiu pultelį ir įjungiu televizorių. O ten – vien kalėdiniai filmai. Meilės – samčiais semk! Spusteliu mygtuką ir... viską apglėbia palaiminga tyla. Lyg ir gerai, bet ima spygčioti telefonas, pranešdamas, jog mane kibina feisbuko draugai.

Vėl įsijungiu kompiuterį. Ką matau? Ogi net keli mano bičiuliai giriasi, kad per Kalėdas vien jūros gėrybėmis vaišinosi. Ir nuotrauka – didžiulis porcelianinis dubuo, prikrautas dvigeldžių moliuskų, bei prierašas: „Spėkit, kiek tai kainuoja?“ Komentaruose – ne vien spėlionės. Viename jų rašoma: „Mano vaikystės metais Nemuno pakrantės tokiais moliuskais sėte nusėtos buvo. Rinkdavom juos į didžiulius krepšius ir vilkdavom namo, o mamos juos kiaulėms virdavo!“ Tuoj po juo – atsakymas: „Neskiesk. Matyt, pavydas kulnus graužia...“ Kokie niekai... Išjungusi kompiuterį, paėmiau seną gerą knygą. Nuo tos akimirkos ir prasidėjo tikros Kalėdos.

Ir visgi džiaugiausi, kai šventės baigėsi. Gerai nusiteikusi, nieko nelaukdama lendu į socialinius tinklus. O jie... lūžta nuo nusiskundimų, aimanų ir ašarų. Supratau – prasidėjo pošventinė depresija! Viena pažįstama guodžiasi, kad jau kitą dieną po švenčių ėmė ir sugedo jos indaplovė, o meistro dabar, per karantiną, nė su žiburiu nerasi. Nuraminau, kad ne verkti, o džiaugtis reikia – juk sulūžo ne tada, kai ant stalų kalnai indų, o tik juos išplovus. Ir patariau labai nenusiminti, nes indus be didelio vargo išplaus pati. Manote mano paguoda padėjo? Ką jūs, atsiuntė piešinuką su žmogučiu, kuris prie smilkinio smilių sukinėjo. Užuominą supratau.

Antroji bičiulė rašė, kad dabartinių veidrodžių su sovietiniais nė lyginti neverta. Kai į anuos žvilgtelėdavo, susidurdavo su dailios, pasidažiusios, pasitempusios, elegantiškos moters žvilgsniu, o kai dabar, po švenčių, trumpam prie veidrodžio stabtelėjo, iš siaubo net atšoko – į ją akis išpūtusi žiūrėjo kažkokia patinusiais paakiais, susikuitusi moterėlė. Nors jau buvau gavusi per nosį, bet nusprendžiau ir ją paguosti. Pasiūliau atsisėsti prie veidrodžio, nusišluostyti ašaras, šiek tiek pakeisti šukuoseną, paryškinti akis, pasipudruoti, neužmiršti blakstienų tušo ir lūpų pieštuko. Į mano pasiūlymą ji atsakė klausimu: „Kam to reikia, juk niekur neisiu, negalima nei į kavinę, nei kur kitur...“ Ilgai neaiškindama parašiau: „O tu pabandyk.“ Ir ką jūs manote? Po poros valandų gavau gražios, linksmos savo draugės nuotrauką su prierašu: „Ne toks tas mano veidrodis ir blogas.“ Ir šypsenėlė pridėta.

Kuo ilgiau nardžiau socialiniuose tinkluose, tuo labiau bjuro nuotaika. Mat visur vyravo pošventinė depresija ir prakeiksmai pandemijai. Apsisprendžiau – gana! Man taip pat reikia save pradžiuginti. Pasiėmusi rankinę ir vyrui pareiškusi, kad baigiasi duona, grietinė, kruopos, sviestas... išbildėjau į prekybos centrą. Iš tiesų viskas kitomis spalvomis nusidažė, vos tik peržengiau parduotuvės slenkstį. Kiek visko prisipirkau ir su tokiom nuolaidom! Reikėjo kuo greičiau sprukti namo ir su feisbuko draugėmis patirtimi pasidalyti...

Tačiau visiškai nuo pošventinės depresijos išgijau tik už prekybos centro durų – lauke. Išeinu, o ten toks kaukėtas mėlynai raudonas, o gal mėlynai juodas vargšelis su ištiesta kepure tirta. Supratau, jei tuoj pat pagalbos nesulauks, grius čia pat, kur stovi, ir numirs! Nusprendusi, jog privalau aukoti, išsiėmiau piniginę ir pačiupinėjau 5 eurus. Tas bėdžius iš susijaudinimo dar labiau tirtėti ėmė, o aš staiga pajutau, kaip mano kūnas pagaugais nuėjo.

Kilsteliu akis nuo piniginės... ir susiduriu su piktu įtūžusios moteriškės žvilgsniu! Nudžiungu ir, paėmusi 10 eurų banknotą, dedu į kretančią kepurėlę. Žmogelis tik kelis kartus dėkingai linkteli ir dingsta už prekybos centro durų. „Poniute, – išgirstu suskambant paniekinamą gaidelę, – jei neturi, kur pinigų dėti, nuleisk juos į tualetą.“ „O kam, – vaidinu nustebusią, – geriau vargšui žmogui paaukoti.“ „Tokios kaip tu ir nugirdo žmones! Tokios kaip tu ir reikalauja, kad alkoholį vėl būtų galima dieną naktį pardavinėti, tokios kaip tu ir narkotikus legalizuoja!“ Tuomet netikėtai sulaukiu paramos iš netoliese stovinčios nepažįstamosios: „Koks jūsų reikalas, ką ši ponia daro su savo pinigais?“ O tada ir prasidėjo!..

Grįžau namo tarsi ant sparnų! Jūs tik pagalvokit: trys moterys be jokių socialinių tinklų ir be brangios psichologų pagalbos paspruko nuo pošventinės depresijos. Ir kaip pigiai! Man dešimt eurų užteko, o joms nė cento nekainavo! Kai viena kitai viską pasakėme, iškart palengvėjo. Dabar jau galime gyventi įprastu ritmu.

Roma MĖČIENĖ