Parodos sumanytojos Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinio žolininkių būrelio „Trakiškio žolininkės“ vadovė Vilija Šaparnienė-Kišonienė ir žolininkė Danutė Serafinienė sako, kad prijuostė – daugiau nei audinio skiautas, saugantis drabužius. Tai namų šilumos, svetingumo, dosnumo, darbštumo ir jaukumo simbolis, lydėjęs žmogų nuo seniausių laikų.
Prijuostė yra itin universalus atributas, plačiai pritaikomas ne tik namuose. Nors ji tarnauja įvairiuose darbuose (pavyzdžiui, kirpykloje) ir yra neatsiejama tautinio rūbo dalis, parodos organizatorės nusprendė dėmesį skirti tradicinėms šeimininkių prijuostėms, kurios senovėje buvo žinomos kaip kvartūkai.
„Be prijuosčių, bent jau mes, žolininkės, tikrai neapsieinam. Jos lydi mus ne tik kasdieniame darbe virtuvėje ar sodyboje, bet ir yra dėvimos per šventes – juk ir tuomet norisi išlaikyti švarą bei tvarką, parodant pagarbą svečiams. Tad mes, organizuodamos parodą, norėjome parodyti, kad tai yra ypač mielas ir reikalingas rūbas, be kurio moteriškės, bent jau anuomet, ne tik negalėjo, bet ir neįsivaizdavo savo gyvenimo“, – kalbėjo V. Šaparnienė-Kišonienė.
Ji atskleidė, kad idėja eksponuoti prijuostes gimė netikėtai, besišnekučiuojant su žolininkėmis.
„Nors lapkritis – pyragų mėnuo, o mūsų krašte netrūksta puikių šeimininkių, šį kartą pyragų šventės neorganizavome. Pagerbę bulvę, žolynus ir moliūgus, pagalvojome, kad su vaišingumu ir namų jaukumu neatsiejamai susijusios prijuostės. Būtent lapkritis pasirodė esąs tinkamas mėnuo jų pagerbimui“, – sako V. Šaparnienė-Kišonienė.

Parodoje eksponuojamos beveik 30 prijuosčių – tiek, kiek tilpo ekspozicijos erdvėje. Pristatant parodą, buvo pasidalinta ir jautriomis asmeninėmis istorijomis, kurios paliudija prijuostės vertę. Vadovė pasakojo apie seną mėlynos, neryškios medžiagos prijuostę, atkeliavusią iš jos marčios močiutės šeimos. „Kadangi pokario metais nebuvo puošnių medžiagų, moteriškė prijuostę rankomis išsiuvinėjo, padarydama ją puošnesnę. Nors prijuostė skaičiuoja apie 60 metų ir jos krašteliai jau truputį atspurę, ji yra ypač saugoma kaip šeimos relikvija“, – sakė V. Šaparnienė-Kišonienė.
Didelę dalį eksponatų atnešė pati D. Serafinienė. Kadaise sugedus siuvimo mašinai, ji savo dukroms rankomis siuvo prijuostes ir skareles, puošė jas karbatkomis – jos buvo skirtos mokyklos maisto ruošimo pamokoms, nes nebuvo galimybės nusipirkti.
Parodoje taip pat eksponuojamos ir naujos, šiuolaikiškos prijuostės, atkeliavusios net iš užsienio, pavyzdžiui, iš Anglijos ir Turkijos. V. Šaparnienė-Kišonienė pasidalijo pavyzdžiu – ji iš Turkijos atsivežė šiuolaikišką modelį, kuris turi itin praktišką detalę – papildomai prisegtą rankšluostuką.

V. Šaparnienės-Kišonienės paklausus, ar prijuostė dar gyva šiuolaikiniuose namuose, linksta neigiamas atsakymas. Aptariant prijuostės likimą su parodos atidaryme dalyvavusiu jaunimu paaiškėjo, kad šis rūbas retai arba išvis nėra naudojamas. Į klausimą, ar jaunimas pažįsta šį atributą, ar užsiriša jį kepdamas blynus, atsakyta neigiamai.
Anot jos, ankstesnėms kartoms prijuostė buvo gyvybiškai svarbi: moterys prijuostėmis saugojo savo rūbus nuo nešvarumų ir net pasipuošdavo svečiui atėjus – tai buvo jaukumo ir svetingumo išraiška. „Dabar gi prijuostė, nors ir atrodo puošniai, daugumoje namų, deja, praranda savo buvusią praktinę reikšmę ir jau nebėra taip plačiai naudojama“, – pastebėjo V. Šaparnienė-Kišonienė.
Tačiau prisiminimas, pasak vadovės, vis dar gyvas: viena iš moterų pasakojo, kad prijuostę naudoja retai, bet kai atvažiuoja sūnus ir gamina, prašo prijuostės, kad neišsiteptų savo rūbų. Tai rodo, kad prijuostė vis dar veikia kaip rūbo apsaugos simbolis net ir šiuolaikiniame pasaulyje.
Paroda „Prijuosčių istorija“ Trakiškio padalinyje veiks iki lapkričio pabaigos. Ją gruodžio mėnesį pakeis nauja, ne mažiau žavi ekspozicija: pačių įvairiausių keraminių skulptūrėlių paroda. Lankytojai galės apžiūrėti ne tik skirtingus keramikos kūrinius, bet ir grojančias, išskirtinio charakterio figūrėles.
Dovilė BARVIČIŪTĖ / JP
Organizatorių nuotr.