Trąšų ir grūdų kainos turėtų draugauti?

Tūkstančiai ūkininkų susiėmę už galvų – trąšos jau pabrango tris kartus, o kokia kitais metais bus grūdų supirkimo kaina, tik vienas Dievas težino. Ir nė viena meteorologijos tarnyba iš anksto negali pasakyti, kokių išdaigų ateinančią vasarą gali iškrėsti pati gamta. Šiandien pateikiame dviejų ūkininkų pamąstymus ne tik apie trąšas, bet ir patarimų, kaip reikėtų protingai skaičiuoti, kad žemdirbys neliktų ant ledo.

Brangios trąšos – brangesnis maistas

Šienlaukio kaimo (Viduklės sen., Raseinių r.) ūkininkas Mykolas Hofertas, kuris net 9 kartus yra tapęs konkurso „Metų ūkis“ laimėtoju, teigė neįsivaizduojantis, kaip be trąšų būtų galima gauti gerą derlių. „Mažesni ūkiai, esant tokioms didelėms mineralinių trąšų kainoms, turbūt žlugs, neišsilaikys. Tikriausiai to ir siekiama, kad būtų sunaikinti smulkieji ūkiai. Be trąšų, tik su jų pernykščiais likučiais dirvoje gal dar ir bus kažkoks derlius, bet kitais metais – jau ne. Būtų galima įterpti ir mėšlo, bet kur jo gauti, jei gyvulius mažai kas belaiko?“, – svarstė M. Hofertas.

Jis prisiminė, kaip anksčiau turėdavęs melžiamų karvių bandą, bet kai už pieną tiek mažai mokėjo, visus galvijus likvidavo. Be to, neužtektų 22 karvių (tiek Mykolas laikydavo) mėšlo patręšti tuos 200 ha, kuriuose auga grūdinės kultūros.

„Neįsivaizduoju, kaip reikės ūkininkauti be trąšų, – „Ūkininko patarėjui“ stebėjosi patyręs ūkininkas. – Visa tai atsilieps ir valgytojams. Trąšos jau kainuoja triskart brangiau, už grūdus niekas nemokės tris kartus didesnės kainos. Antras dalykas – grūdų kokybė be trąšų irgi bus žymiai prastesnė ir dar derlius mažesnis.

Ir mes, lietuviai, neatlaikysime konkurencijos, nes tų valstybių, pvz., Rusijos ar Ukrainos, ūkininkai, kurie gaus pigesnes trąšas, pateiks į rinką žymiai pigesnius ir geresnės kokybės grūdus, o mus nustums už borto. Mūsų politikai visiškai negalvoja apie Lietuvą, apie savo žmones.“

Pašnekovo manymu, politika turėtų eiti savo keliu, o žmonių gyvenimas – kitu keliu. Trąšos brangsta visame pasaulyje, bet ne tiek, kiek Lietuvoje. „Kitos šalys dar nusipirks pigesnių trąšų iš Rusijos, iš Baltarusijos, o jų eksportas į Lietuvą uždarytas. Dabar pas mus salietros tonos kaina – apie 700 Eur. Dar visai neseniai, pavasarį, pirkau po 215–220 Eur/t. Tai tiesiog sąmoningas ūkininkų naikinimas.

Panašiai buvo ir su afrikiniu kiaulių maru (AKM), kuris paleistas, kad būtų sunaikintas kaimas. Buvo ankstyvas žemdirbių pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio produktų gamybos, mokėjo išmokas iki 50 tūkstančių, kad tik kaimiečiai atsisakytų ūkininkavimo. Pažiūrėkite, kaip dabar atrodo kaimuose paliktos tuščios sodybos. Ir ta pati Remeikos vadeliota veterinarija kaip smaugė žmones, norėjusius laikyti kiaules. Kai bus užkalti paskutinės trobos langai ir nudvės paskutinis šernas miške, tada tikrai pasibaigs ir AKM, ir visos kitos kaimo bėdos“, – piktinosi šalies nūdiena M. Hofertas.

Kaip paršiukui – papas po uodega

Jis prisiminė, kaip anksčiau, kai buvo išplitusi laukinių gyvūnų pasiutligė, iš lėktuvų masiškai mėtydavo vakcinas ir padėtis pasitaisė. O juk jau tada pasiutusios lapės buvo pradėjusios net į miestus eiti... Dabar dėl to niekas nebesirūpina – nei dėl AKM, nei vilkus naikina.

„Esu gimęs 1938 metais, puikiai prisimenu pokario laikus. Sunkus, baisus buvo gyvenimas, bet žmonės po truputį pradėjo pragyventi. Tvartai buvo pilni, lūžo nuo gyvulių. Vien tame ūkyje, kur aš gyvenau, buvo 1 200 melžiamų karvių. Šiandien kažin, ar 20 belikę... Būtų dabar tiek gyvulių, lengviau spręstume tręšimo problemas“, – sakė M. Hofertas. Ūkininkas dar turi šių metų pradžioje nusipirkęs 4 t azotinių trąšų, kainavusių pigiau. Bet tai tik maža dalis, kiek jų reikės kitų metų darbymetyje. Jis patarė, kad nupjovus javus, ražienas galima pabarstyti azotu, tada jos greičiau ištirpsta ir tampa puikia trąša.

„Ir sovietiniais laikais kaimo žmogus buvo paskutinėje vietoje: ir prekių, ir paslaugų mažiau gaudavo. Tekdavo kaip tam dvyliktam paršiukui, papas po uodega. Bet vis dėlto ir tada niekas taip nesielgė su kaimu, kaip mūsų dabartinė valdžia. Anksčiau mes, Raseinių rajono ūkininkai, dalyvaudavome savivaldybės tarybos posėdžiuose, pasiųsdavome rezoliucijas Seimo Pirmininkui ir kitoms institucijoms, taip pat „Ūkininko patarėjo“ vyr. redaktoriui Vyteniui Neverdauskui. Jis visados jas paskelbdavo laikraštyje, sukeldavo atgarsį ir valdžia reaguodavo. Tokiu būdu  pasiekdavome rezultatų, į mūsų pageidavimus valdžia atsižvelgdavo“, – kalbėjo didelę visuomeninės veiklos patirtį turintis ūkininkas.

O dabar, pasak jo, niekas nebereaguoja, žodžiai atsimuša kaip žirniai į sieną. Apie Žemės ūkio rūmus, anot M. Hoferto, net neverta kalbėti, jo teigimu, Rūmai gina valstybines institucijas, bet ne ūkininkus.

Reikia paskaičiuoti galimybes

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) vicepirmininkas, Radviliškio krašto ūkininkų sąjungos vadovas, technologijų mokslų daktaras Ignas Hofmanas mano, kad kreipiantis į valdžią su visokiais raštais nelabai ką būtų galima pakeisti. Trąšų gamyboje naudojamos dujos yra biržinė prekė, jos kaina – tarptautinė, todėl nelabai

Lietuvos valdžia gali jai daryti įtakos.

„O jeigu paprašytume trąšų kainos kompensavimo, galime būti nesuprasti. Juk kiek išleista COVID-19 pandemijai, tai dabar lėšų kitokioms kompensacijoms valstybė nelabai ir beturėtų. Ir tikriausiai būtų atsakymas, jog tai yra laisva rinka, mes nereguliuojame nei dujų, nei trąšų kainų, todėl sukitės, kaip norite. O kas bebūtų, kokios kainos, už viską moka galutinis vartotojas. Pabrangs ūkininkams trąšos ir kartu žemės ūkio produkcijos savikaina ir už tai sumokės vartotojai. Jau dabar grūdų supirkimo kainos muša rekordus todėl, kad brangsta energetiniai ištekliai, žaliavos ir dar iki 9 proc. prisideda infliacija“, – ŪP pasakojo I. Hofmanas.

Jis teigė nemanantis, kad LŪS būtų pajėgi išspręsti tokius globalius ekonominius dalykus. Nacionalinis biudžetas nėra guminis, nerealu, kad visiems būtų duodamos kompensacijos.

„Manau, kad mineralinių trąšų pigesniu mėšlu nepakeisime, bet dar yra biologinių preparatų, įvairiausių bakterijų, kurios galimai skatina azoto atsiradimą dirvoje, organikos skaidymą. Be abejo, tai visiškai neišspręs problemos. Šventų žodžių nepasakysiu, kaip reikėtų su tuo susitvarkyti, bet tikrai nėra vieno atsakymo arba tokio gudraus specialisto, kuris galėtų patarti, kaip įveikti šitą problemą“, – sakė pašnekovas.

LŪS vicepirmininkas prasitarė savo ūkyje puoselėjantis mintį leisti žemei atiduoti derlių tokį, kokį ji gali išauginti. Jeigu ir toliau išsilaikys tokios aukštos trąšų kainos, bandys tręšti minimaliai – iki 70 kg veiklaus azoto javų hektarui. Leidžiamas maksimalus kiekis yra 180–200 kg vienam hektarui.

„Aišku, derlius bus mažesnis, bet ūkininkai dėl to gal labai daug nepraloš, nes bus mažiau sąnaudų. Manau, jog dėl to labiausiai praloš pati valstybė, nes bus nupirkta mažiau žaliavų, todėl mažės ir derlius. Kitas patarimas ūkininkams – stebėti grūdų supirkimo kainas. Jeigu jos ir pavasarį bus aukštos, ir mes po sniegu rasime tokius pasėlius, kurių nereikės atsėti ir bus verta tręšti, kiekvienas ūkis galės pasiskaičiuoti, kokį kiekį trąšų gali sunaudoti esant tokioms trąšų ir grūdų kainoms. Radus optimalų variantą, bus galima apsispręsti, kiek naudoti trąšų. Juk kai rapsų kaina yra beveik 700 Eur/t, o kviečių kaina – 300 Eur/t, tada ir tos trąšos neatrodo tokios brangios“, – svarstė I. Hofmanas.

Anot pašnekovo, pavasarį, įvertinus pasėlių būklę, reikėtų sudaryti su grūdų supirkėjais pardavimo sutartis fiksuotomis kainomis. Ir taip susiskaičiuoti savikainą, paprastai sakant, kad būtų nebrangu tręšti, sužinant, kiek galima investuoti į trąšas, kokį jų kiekį pelninga naudoti.

Redakcijos nuotraukos