Trąšų reikia ir vaismedžiams – tik reikia žinoti kokių, kiek ir kada

Reikalingos maisto medžiagos

Niekas nesiginčija, kad obelims ir kitiems vaismedžiams augti ir derėti reikia šviesos, šilumos, oro, vandens ir mitybos elementų. Deguonies, anglies ir vandenilio jie pasisavina iš oro ir vandens. O štai azoto, fosforo, kalio, kalcio, magnio, sieros, boro, geležies, vario, mangano, molibdeno, cinko, natrio ir chloro vaismedžiai gauna iš dirvoje esančių junginių.

Kai dirvožemiai struktūringi, normalaus drėgnumo, optimalios reakcijos (pH 6–6,5), turtingi mitybos elementų, net ir netręšiami arba minimaliai tręšiami vaismedžiai auga ir dera puikiai. Svarbu tinkamai prižiūrėti pomedžius ir tarpueilius. Nuolat naikinamos piktžolės ir nušienauta žolė mineralizuojasi, o joje sukaupti mitybos elementai grįžta į dirvą. Tinkamose dirvose (geriausiai priesmėlyje ant priemolio ir priemolis) įveisti ir rūpestingai prižiūrimi sodo medžiai tręšiami gerokai mažiau nei lauko ar daržo augalai.

Jaunų medelių tręšti nebūtina

Tinkamai parinktoje ir patręštoje dirvoje pasodintiems vaismedžiams pirmuosius 3–4 metus azoto trąšų pakanka. Trąšos išbarstomos atskirai kiekvienam vaismedžiui šaknų zonoje. Jaunų medelių šaknys auga greičiau negu vainikas, todėl trąšas būtina išberti 1,5 karto didesniame už vainiko projekciją plote.

Kai dirvožemiai humusingi (humuso daugiau nei 2,5 proc.), galima tręšti mažiau. Jeigu lengvesniuose dirvožemiuose pasodinti vaismedžiai prastai auga, verta patręšti dukart, išberiant po mažesnę trąšų normą.

Nuo 3–4 metų patartina stiprinti ir kalio trąšomis. Šis elementas vaismedžiams labai reikalingas, nes skatina derėjimą. Atsižvelgiant į aplinkybes, tręšiama 8–15 g/kv. m K²O norma. Lengvesniuose dirvožemiuose kalio trąšų normos mažinamos, sunkesnėse – didinamos. Beje, lengvesnius dirvožemius tręšti tenka dažniau nei sunkesnius.

Kokias trąšas naudoti?

Sodams tręšti tinka tiek paprastos, tiek sudėtinės ar kompleksinės trąšos. Svarbiausia nustatyti, kokio elemento vaismedžiai stokoja. Pavyzdžiui, jeigu trūksta kalio, užtenka pamaitinti kalio trąšomis, nebūtina berti kompleksinių. Populiariausia azoto trąša – amonio salietra. Ja patartina tręšti neutralios ir jai artimos reakcijos dirvožemiuose įveistus sodus. Rūgštesniuose dirvožemiuose geriau tinka kalcio arba kalcio amonio salietra. Šios trąšos nerūgština dirvos.

Azoto trąšos beriamos pavasarį, maždaug antroje balandžio pusėje. Lengvas dirvas, arba kai reikia išberti daugiau trąšų, rekomenduojama tręšti du kartus. Antrąkart tręšiama po 2–3 savaičių. Azoto trąšas išberti per du kartus verta dar dėl vienos priežasties.

Vaismedžiams žydint, dažnai užeina šalnos. Nušalus žiedams, gausiau azotu patręšti nederantys vaismedžiai stipriau auga, tenka daugiau laiko skirti jiems genėti. Tad šalnoms sunaikinus būsimą derlių, antrą kartą galima netręšti.

Iš fosforo trąšų paminėtini superfosfatai ir amofosai. Superfosfatai gali būti su boru ir be jo. Su boru labiau tinka neboringoms dirvoms. Amofosuose, be fosforo, yra ir amoniakinio azoto. Fosforas greičiau pasisavinamas būtent iš amofosų. Fosforo trąšomis vaismedžius patartina stiprinti rudenį, kai dirvoje daugiau drėgmės, ir jos greičiau įsigeria.

Kalio trąšos dažniausiai būna chloridinės arba sulfatinės. Sodams tinka abiejų formų. Kalio chloridas yra pigesnis. Jį taip pat geriau išberti rudenį, kai vaismedžiai baigia vegetuoti. Su kalio chloridu į dirvą patekusį chlorą per žiemą ir ankstyvą pavasarį vanduo išplauna iš šaknų zonos ir neigiamo poveikio vaismedžiai nepatiria. Nedidelėmis kalio chlorido normomis (iki 100 kg/ha K²O arba 10 g/kv. m) galima tręšti ir pavasarį.

Gera trąša yra kalio magnezija. Ja reikėtų tręšti tik tais atvejais, kai vaismedžiams trūksta ne tik kalio, bet ir magnio. Iš magnio trąšų tinka magnio sulfatas (bevandenis ir hidratuotas) ir kizeritas. Kompleksinės ir sudėtinės trąšos labiau tinka nederlinguose lengvuose dirvožemiuose. Šiose trąšose yra skirtingas azoto, fosforo, kalio ir mikroelementų kiekis bei santykis.

Trąšos gali būti su chloru ir bechlorės. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia pasirinkti tokias, kurios labiausiai atitiktų augalų poreikius bei papildytų dirvožemį trūkstamais elementais.

Obelims dažniausiai trūksta azoto ir kalio, tad šių elementų trąšose turėtų būti daugiausia. Jeigu tręšiama rudenį, trąšose turi būti kuo mažiau azoto (iki 5 proc.) arba visai nebūti. Tręšiant pavasarį, nelygu dirva, azoto ir kalio trąšose turėtų būti santykiu 1:1–2.

Jeigu nepavyksta parinkti trąšų, kurios visiškai atitiktų konkrečius reikalavimus, trūkstamo elemento kiekis papildomas iš kitų trąšų. Kai vaismedžiams akivaizdžiai trūksta vieno ar kito elemento, būtina nupurkšti jų lapus vandeniniais trąšų tirpalais. Patręšti per lapus profilaktiškai verta nuo nepalankių veiksnių nukentėjusius vaismedžius. Po šaltos žiemos, šalnų ar sausros metu neretai sutrinka vaismedžių mityba. Tokiu atveju trąšomis nupurkšti vaismedžiai greičiau atsigauna.

„Rasų“ informacija

ŪP redakcijos archyvo nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.