Tremtį išgyvenusi šimtametė baisogalietė neprarado šypsenos

Jubiliejinės sukakties proga senolę aplankė Radviliškio rajono savivaldybės vicemeras, pavaduojantis merą, Alfredas Juozapavičius ir Baisogalos seniūnė Renata Masiulienė. Jie jubiliatei įteikė gėlių, sveikinimų ir palinkėjo svarbiausio – sveikatos, artimųjų meilės bei dar ne vienų gražių metų.

Šypsena, kuri pasako daugiau nei žodžiai

Svečius Emilija Masienė pasitiko su šypsena. Nors gyvenime teko patirti tai, ko niekam nelinkėtum, jos veide nebuvo nei kartėlio, nei nuoskaudos. Priešingai – guvi, gera nuotaika spinduliuojanti senolė nuoširdžiai bendravo, dalijosi prisiminimais, o svečiams išvykstant pati juos palydėjo iki durų.

Sunku patikėti, kad prieš akis stovi žmogus, nugyvenęs ištisą šimtmetį. Dukros sako, jog mama iki šiol išliko optimistė ir visą gyvenimą mokėjo kitus padrąsinti net tada, kai pačiai buvo labai sunku.

Gyvenimas, kuriame netrūko skaudžių išbandymų

Emilijos Masienės gyvenimas nebuvo lengvas. Jaunystėje jai teko patirti tremtį. Kelionėje į tremties vietą ji sutiko žmogų, kuris vėliau tapo jos vyru. Tremtyje susikūrė šeima, o vėliau pora susilaukė dviejų dukterų ir sūnaus.

Tačiau net ir tremtyje moteris nesusitaikė su likimu. Ji pabėgo iš tremties vietos, tačiau buvo suimta ir įkalinta. 

Pokaris skaudžiai palietė ir jos šeimą. Kovodami prieš sovietinį okupacinį režimą žuvo Emilijos broliai partizanai. Iki šiol nežinoma, kur ilsisi jų palaikai. Tai žaizda, kurios laikas neužgydė.

Pagalbos ranką ištiesė Gyvulininkystės instituto įkūrėjas

Sugrįžus į Lietuvą naujo gyvenimo pradžia taip pat nebuvo lengva. Tremtiniams buvo sudėtinga rasti darbą ir įsitvirtinti. 

Tuomet pagalbos ranką ištiesė Gyvulininkystės instituto Baisogaloje įkūrėjas ir ilgametis vadovas Romanas Žebenka. Jis pasiūlė Emilijos vyrui darbą ir skyrė šeimai nedidelį butą Baisogaloje.

Taip iš Anykščių krašto kilusi moteris čia įleido šaknis ir Baisogaloje gyvena jau daugelį dešimtmečių.

Per tuos metus Anapilin išėjo jos vyras, o šiandien didžiausia atrama yra dvi dukros, kurios rūpinasi mama ir džiaugiasi kiekviena kartu praleista diena.

Ilgaamžiškumo receptas – paprastas

Paklaustos, kokia mamos ilgaamžiškumo paslaptis, dukros nė kiek nesudvejoja.

„Darbas, darbas, darbas...“ – šypsodamosi atsako jos.

Visą gyvenimą Emilija Masienė daug ir sunkiai dirbo. Mėgo šeimininkauti, niekada neatsisakydavo padėti kitiems, buvo darbšti ir veikli. Tačiau, ko gero, ne mažiau svarbi buvo ir kita jos savybė – gebėjimas net sunkiausiomis akimirkomis išlikti šviesiu žmogumi.

Artimieji prisimena, kad ji visada rasdavo paguodos žodžių tiems, kuriuos ištikdavo nelaimė ar gyvenimo sunkumai. Atrodė, kad po visko, ką pati išgyveno, ji geriau už kitus suprasdavo, kaip svarbu neprarasti vilties.

Humoro jausmas, kurio nepalaužė gyvenimo sunkumai

Apie Emilijos Masienės stiprybę daug pasako ir viena dukrų prisiminta istorija.

Šiek tiek anksčiau, kai mama dar geriau girdėjo, jai paskambino telefoniniai sukčiai. Apsimetę sūnumi jie bandė išvilioti pinigus, pasakodami, kad šis neva sužalojo žmogų ir dabar reikia skubiai sumokėti, kad išvengtų kalėjimo.

Išklausiusi visą istoriją, Emilija nė kiek nesutriko.

Ji ramiai atsakė, kad dabar kalėjime žmones maitina geriau, negu ją maitino Sibire, o kaliniams bent jau nereikia kasdien galvoti, iš kur gauti duonos kąsnį. 

Toks atsakymas sukčiams nepaliko jokių vilčių, o artimiesiems ši istorija iki šiol primena mamos stiprybę, sveiką protą ir humoro jausmą.

Linkėjimas susitikti dar kartą

Atsisveikindamas vicemeras Alfredas Juozapavičius dėkojo jubiliatei ir jos dukroms už šiltą priėmimą, nuoširdų pokalbį ir galimybę bent trumpam prisiliesti prie tokios neeilinės gyvenimo istorijos.

Jis palinkėjo Emilijai Masienei stiprios sveikatos, kasdienio artimųjų rūpesčio ir susitikti dar kartą – po penkerių metų, kai ji minės 105-ąjį gimtadienį.

Radviliškio rajono savivaldybės administracijos informacija