Trūksta kaitrai atsparių veislių

Jungtinis Valuckų augalininkystės ūkis Ramoniškių kaime (Vilkaviškio r.) yra vienas stambiausių Lietuvoje – užima per tūkstantį hektarų, iš kurių vien bulvės užima 133 ha. Populiarumą ir sėkmę, tolimas perspektyvas galima sieti ne tik su atkaklumu ir darbštumu, bet ir su šeimos ūkio modelio pranašumais. Šalyje jis gerai žinomas kaip grikių, ankštinių kultūrų, garstyčių, rapsų, kviečių, kukurūzų grūdų augintojas, tačiau ypač išpopuliarėjęs bulvių auginimo patirtimi, kuria su žurnalo skaitytojais sutiko pasidalyti viena iš ūkio įkūrėjų ir savininkių Alvytė Valuckienė.

---

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Kam tos gėlės, jeigu bulvės žydi...

Nuo ko prasidėjo ūkio kelias? Kokie šeimos ūkio pranašumai?

Mūsų su vyru Eugenijumi kelias žemės ūkyje prasidėjo 1992 m. Šiemet švęsime ūkio 30-metį. Iširus sovietiniams kolūkiams, atsiėmėme 12 ha senelio žemės. Visada norėjome gyventi kaime, nebuvo nė menkiausios abejonės, kad ją dirbsime. Pagal turimą žemės nuosavybę ūkis buvo įregist­ruotas mano vardu. Vėliau plotai didėjo, gerėjo žemės kokybė. Nepaisant to, kad neturėjome jokio ryšio su žemės ūkiu (aš pedagogė, o vyras autokranininkas), mums sekėsi išties gerai.

Lankiau daugybę seminarų, skaičiau literatūrą, konsultavausi su visais tuo metu pasiekiamais specialistais. Iškart pajutau, kad sėdžiu savo valtyje. Šiandien save galiu laikyti profesionale žemės ūkio specialiste (augalininkystės sektoriuje). Visur mane lydėjo vyras. Nors kartais mūsų nuomonės nesutapdavo, kartu daug pasiekėme. Sukultūrinome žemes, gauname gerus derlius. Kai ūkininkais tapo ir mūsų vaikai, ūkį pavadinome Valuckų ūkiu.

Jau senokai ūkyje dirbame šešiese. Pirmiausia prisijungė dukra Neringa su žentu Sauliumi. Atėjo į ūkį ir marti Ineta. Sūnus Nauris ilgai dvejojo, bet man pasiūlius pabandyti – sutiko. Dabar, manau, jie tvirtai suleido šaknis. Kiekvienas turi savo darbo vietą. Dukra ir marti tvarko popierinius reikalus, žento sritys: elektra, įrenginiai, sandėliai. Sūnus atsakingas už bulvių sandėliavimą, saugyklų darbą, išmano žemės dirbimo subtilybes, techniką, patirties dažniausiai semiasi iš tėvo. Šiandien jau tikrai žinau, kad mūsų verslą perims vaikai.

Kokioms sėklinėms bulvėms teikiate pirmenybę? Kada jas sodinate? Ar prieš tai daiginate?

Prioritetas – sertifikuota bulvių sėkla. Tokią sudaro apie 90 proc. visos sėklos. Perkame ne tik iš Lietuvos sėklininkystės ūkių, bet ir iš Europos. Veisles, kurių atstovai yra Lietuvoje, čia ir perku. Kitas, kurios Lietuvoje nedauginamos, perku iš Vokietijos, Nyderlandų, Danijos.

Pirmenybę teikiu smulkesnės frakcijos gumbams. Tada vietoj vieno stambesnio gumbo sodinamoji mašina meta atitinkamai 2–3 gumbus. Kere yra keli pagrindiniai stiebai. Kiekvienas gumbas (didelis ar mažas) turi po vieną pagrindinį stiebą. Stambus gumbas augins ir šoninius stiebus, o smulkūs keli gumbai vienoje vietoje apsiribos tik pagrindiniais stiebais.

‘El Mundo’. Nukastos bulvės transporteriu keliauja į dėžes. Paruošta siunta eksportui į Ukrainą (2021 m.). Karo metu šiame ūkyje apgyvendinti ukrainiečiai.                    

Ūkyje dažniausiai sodiname nedaigintas bulves, bet atskirais metais sodiname iki 3 ha ir padaigintų. Tokias galima sodinti ir šiek tiek šaltesnėje dirvoje, kai įšyla 6–8 °C 10 cm gylyje. Yra veislių, kurios jautrios rizoktonijai (šašams). Kad nesusirgtų šia liga, svarbu nesodinti per šaltai. Anksčiau buvo registruotos nuo grybinių ligų apsaugančios cheminės priemonės, tačiau šiuo metu nėra.

Užsiimant masiškesniu daigintų bulvių sodinimu ir norint kokybiškai viską atlikti, mūsų ūkiui reikėtų papildomų investicijų ne tik daiginimo priemonėms ir vietai, bet ir rūko sistemai, išdygusius daigus apsaugančiai nuo šalnų. Reikėtų ir daugiau šį darbą gerai išmanančių darbininkų, tačiau darbas trumpalaikis, tad sunku rasti.

Kuo ir kada tręšiate bulves?

Maisto medžiagoms skiriu ypatingą dėmesį. Pirmiausia atliekame dirvos tyrimus. Pagal tai skaičiuoju, ko ir kiek reikia. Jau rudenį pradedu skirti kai kurių maisto medžiagų. Ypač daug bulvėms reikia kalio. Iki šiol pigiausia kalio trąša buvo kalio chloridas. Tačiau chloras kenkia ne tik bulvių derliui – prastėja ir bulvių skonis. Todėl išbėrus jo rudenį, chloras per žiemą pasišalina.

Beveik visada iš rudens išberiame apie 1,6–2 t/ha humuso (vermikomposto) ir bent po toną granuliuoto mėšlo. Tada išpurškiame dirvos gerintojų (bakterijų grybų) ir ražienas suskutame. Vėlai rudenį ariame dirvą. Sodindami bulves naudojame specialias kompleksines trąšas. Jų veikliąsias medžiagas irgi skaičiuoju pagal bulvių poreikį ir planuojamą derlių.

ĮDOMU. Nedaigintas bulves reikėtų sodinti ne anksčiau kaip sušilus dirvai 8–10 °C.

Papildomai azoto skiriu jau po bulviasodžio, griežtai pagal veislės poreikį. Labai svarbu tinkamas kalcio ir magnio kiekis. Dalis šių medžiagų yra dirvoje, dalį bulvės gauna su kompleksinėmis trąšomis, o likusį kiekį koreguoju purškiant per lapus.

Kaip kovojate su kenkėjais ir ligomis?

Tai itin opus klausimas. Vis mažiau Lietuvoje lieka cheminių apsaugos priemonių. Ypač sunku kovoti su kolorado vabalais. Daugiausia likę tik kontaktinio poveikio insekticidų. Kiekvienais metais vabalai darosi vis atsparesni piretroidams, kurių poveikis labai trumpas. Kažkiek padeda gera sėjomaina, mat paprastai kenkėjai žiemoja lauke, kuriame augo bulvės. Todėl kaitaliojant dirvą, dalies kenkėjų galima išvengti.

Kitos gana agresyvios kenkėjos – spragšių lervos. Anksčiau buvo cheminiai beicai, kurie bulves apsaugodavo iš dalies. Šiuo metu naudoju biologinį insekticidą „Recharge“. Sunku pasakyti, kiek jis efektyvus. Problemų dėl spragšių dabar nepatiriame, nes ūkio dirvose jau daug metų šios lervos kontroliuojamos. Pirmiausia – veiksminga tinkama sėjomaina. Nereikia bulvių sodinti plėšiniuose, po daugiamečių varpinių žolių, varpinėmis piktžolėmis užkrėstuose laukuose. Gerai iš rudens pasėti garstyčių, o paskui jomis patręšti laukus, kuriuose sodinsite bulves.

Pagrindinė grybinė bulvių liga – maras. Be cheminių produktų apsieiti negalima. Mes juos naudojame 5–7 kartus, priklausomai nuo gamtos sąlygų.

‘Jelly’ – veislė, kuri pati pasirūpina savimi.

Svarbu žinoti, kada bulves jau galima kasti, nuimti derlių. Kaip pavyksta šias daržoves kuo ilgiau ir geriau išsaugoti per žiemą?

Pagal savo vegetacijos laiką bulvės skirstomos į labai ankstyvas, ankstyvas, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo ir t. t. Mėgėjams vėlesnių veislių nerekomenduoju auginti dėl ilgos vegetacijos. Ankstyvesnės suspėja užaugti, kol neišplinta ligos.

Ankstyvesnės veislės subręsta anksčiau, bet tai nereiškia, kad privalu anksčiau ir kasti. Prieš kasant bulves, reikia patikrinti, ar subrendusi odelė – braukti pirštu sausai bulvei, kad nepraslystų. Pasibaigus vegetacijai ir nudžiūvus antžeminei daliai, bulves saugu kasti po 2–3 savaičių. Nereikėtų to daryti esant aukštesnei nei 20 °C temperatūrai. Sužalojus gumbą aukštesnėje temperatūroje, jis gali pradėti pūti po savaitės ar kiek vėliau.

Nukastas bulves reikėtų išdžiovinti ir porą savaičių laikyti apie 15 °C temperatūroje, kad užgytų žaizdos. Vėliau turėtumėte sandėliuoti 4–5 °C temperatūroje, kai ji aukštesnė, bulvės vysta ir per anksti pradeda dygti. Sandėliuojant kiek žemesnėje temperatūroje, gumbai krakmolą verčia cukrumi. Tokia bulvė išvirta būna prastesnio skonio, kartais šiek tiek salstelėjusi. Temperatūrą reikėtų mažinti palaipsniui. Kartkartėmis pravartu ventiliuoti, kad pašalintumėte susikaupusią drėgmę.

Ar tenka susidurti su naujais iššūkiais keičiantis klimatui?

‘Mellody’.

Praėjusį sezoną susidūrėme su nematyta kaitra. Dažnai žmonės sausrą tapatina su kaitra. Tai skirtingi reiškiniai. Jeigu sausrą dar galima įveikti, kaitros – ne! Yra nemažai veislių, kurios pakenčia sausrą. Tačiau tokių, kurios toleruotų kaitrą, labai nedaug. Todėl bulvių ūkiai ieško kaitrai atsparių veislių.

Nusistovėjus aukštesnei nei 24–25 °C temperatūrai, bulvių augimas lėtėja, kol galų gale nustoja augti. Tada gumbai pereina į ramybės fazę. Atvėsus ir esant

normaliai dirvos drėgmei, bulvės būna pailsėjusios ir pradeda funkcionuoti kaip sėkla. Tuomet blogėja

‘Alouette’.

gumbo kokybė, eikvojamos maisto medžiagos. Tai vadinama antruoju augimu. Kai kurios veislės augina veislei nebūdingas formas.

Dar vienas iššūkis – vasaros liūtys, kurioms pasipriešinti neįmanoma. 2017 m. liūtis paskandino 60 ha mūsų bulvių.

 

ĮDOMU. Perdozavus azotu, prastėja bulvės skonis, jos blogiau sandėliuoja- mos, ilgai nesubręsta.

Kokios veislės sėkmingiausiai atlaikė klimato pasikeitimus ir kitus iššūkius? Kokias paminėtumėte keturias patikimiausias?

‘Vineta’.

Mūsų ūkyje auginama apie 10 bulvių veislių. Platus spektras reikalingas, kad patenkintume kuo didesnį vartotojų poreikį. Dalis veislių auginama kasmet, kita dalis – keičiama. Vis ieškome stabilesnių veislių gamtos iššūkiams įveikti.

Jau daug metų auginame ‘Vinetą’, ‘Jelly’, ‘Mellody’, ‘Soraya’. Šios veislės atlaikė mūsų klimato išbandymus ir pateisino vartotojų lūkesčius.

‘Vineta’ – paklausiausia tarp Lietuvos vartotojų. Ji priskiriama ankstyvųjų bulvių grupei, tačiau laiku ir tinkamai padaiginta prilygsta labai ankstyvosioms. Nereikli dirvai, kantriai toleruoja sausrą ir kaitrą, atspari puviniams. Labai gerai laikosi sandėliuojama. Palankiai vertinamos skonio savybės. Tai bulvė geltona odele ir vidumi. Šiek tiek gilesnės akutės, tačiau jos netrukdo.

Tarp vartotojų itin populiari ir ‘Jelly’ – didelės bulvės irgi geltona odele ir vidumi. Gero skonio, tinka lietuviškiems patiekalams, gražios lygios formos. Šiek tiek sudėtingesnė veislė, nes yra vėlyva ir ne visada sąlygos leidžia užauginti iki tinkamo dydžio. Tačiau ji gerai toleruoja ne tik sausrą, bet ir kaitrą. Gerai išvystyta šaknų sistema. Deja, netinkamai sandėliuojant, gali atsirasti puvinių.

‘Soraya’ – bet kokioje dirvoje gerai auganti bulvė. Vidutinio ankstyvumo, ryškiai geltona odele ir vidumi. Gera šaknų sistema, reikalauja mažai azoto, gana atspari puviniams. Tinka ekologiniams ūkiams. Labai ilgas ramybės periodas. Šios veislės bulvėse palyginti mažai sausųjų medžiagų. Itin tinka diabetu sergantiems žmonėms, tačiau cepelinams reikėtų rinktis kitas.

‘Mellody’ – labai derlinga, gražia lygia gelsva odele, gelsvu vidumi. Tinka lietuviškai virtuvei. Jose daug sausųjų medžiagų. Gerai laikosi sandėliuojama. Priklauso vėlyvesniųjų grupei. Vertinama dėl skonio savybių. Geriau dera derlingesnėse dirvose.

Bėgant metams vienas veisles tenka keisti kitomis, mat nuolat atsiranda kas nors naujesnio, įdomesnio... Kokia patirtimi galėtumėte pasidalyti su veisles besirenkančiais daržininkais?

Labai ilgai auginome ‘Laura’ veislę. Ji buvo paklausti. Atsiradus naujesnei ‘Baltic Rosse’ veislei, pasirinkome ją. Vizualiai ji labai panaši į ‘Laurą’. Abi gana derlingos, vidutinio ankstyvumo. Odelė raudona, vidus ryškiai geltonas. Skirtumą pastebėjome augindami jas abi. ‘Baltic Rosse’ nereikli dirvožemiui, gerai dera ir lengvesnėje dirvoje. Nebijo daigų nulaužymo, o ‘Laurai’ iki sodinimo reikia saugoti pagrindinį daigą, antraip gali sumažėti derlingumas. Jai reikia sukultūrintos, gerai įtreštos dirvos.

Daug metų auginome ‘Faksę’. Ji gerai auga ir lengvesnėje dirvoje, turi pakankamai sausųjų medžiagų. Geros skonio savybės, tinkama lietuviškai virtuvei. Planuojame grįžti prie šios veislės.

Mūsų laukuose rasite ir labai ankstyvųjų grupei priskiriamų bulvių veislių. Nėra vienos, kurią nuolat augintume. Dėl kintančios gamtos bandome vis naujas. Pastaruoju metu auginome ‘Coriną’, kuri gana gerai toleravo kaitrą. Atspari rauplėms, gražia lygia geltona odele ir vidumi.

Valuckų šeima – ūkio dabartis ir pamaina.

Šiek tiek anksčiau auginome labai ankstyvųjų grupei priklausiančią ‘Borwiną’ su geltona odele ir vidumi. 2021 m. šiai veislei labai tiko. Visi gyrė ir skonį. Teigiamai vertiname ir labai ankstyvas bulves ‘Solist’. Tačiau augintojams, kurie negali užtikrinti drėgmės pusiausvyros, jų sodinti nepatarčiau.

Pernai įsivežėme Europoje dar naują veislę – ‘Alouette’. Tai ankstyvoji raudona odele ir geltonu vidumi veislė. Visiškai atspari marui. Derlius išskirtinai geras, po vienu keru daug gumbų. Tokiai veislei reikalinga derlingesnė dirva. Visiems namiškiams patiko skonis. Šios bulvės ypač švarios puvinių atžvilgiu. Gerai laikosi sandėliuojamos. Šeimininkas rekomenduoja prieš sodinimą nulaužti pagrindinį daigą, kad formuotųsi vienodesnio dydžio gumbai.

Naujovė mūsų ūkyje buvo ankstyvoji veislė ‘Queen Anne’ – ryškiai geltonu vidumi ir geltona odele. Tačiau dėl palyginti ilgos bulvės formos nutarėme jų daugiau neauginti, nes rūšiavimo, fasavimo aparatai jas žaloja. Skonis mums patiko. Labai gerai laikėsi sandėliuose. Tik mūsų lauko rūgštingumas šiai veislei netiko, nes neišvengėme rauplių.

Gana ilgai auginome vokišką ‘El Mundo’. Tai vidutinio ankstyvumo maistinė bulvė gelsva odele ir vidumi. Ši veislė nereikalauja daug priežiūros, gerai auga visose dirvose, toleruoja sausrą. Ypač derlinga (kai kuriais metais prikasėme 74 t/ha). Cepelinams reikėtų rinktis krakmolingesnes bulves. Nepaisant to, augintojai mėgėjai vertina teigiamai. Šią veislę planuojame auginti kitais metais.

Koks Jūsų šeimoje labiausiai vertinamas bulvių patiekalas?

Nėra tokio patiekalo, kuris visiems vienodai patiktų. Vieniems – cepelinai, kitiems – kugelis su paukštiena, triušiena. Aš mėgstu vėdarus, bulvinius blynus. Bet labiausiai norėčiau dzūkiškų bandų – tokių, kokias vaikystėje mamytė kepdavo Dzūkijoje: su spirgais ir grietine. Deja, tokių dabar niekas nekepa. Mano anūkai labai mėgsta orkaitėje sausai keptas bulves – šiam patiekalui parenkame smulkias bulvytes.

 

Valuckų ūkio nuotraukos

2022.07.04 Susijusios temos - skaitykite: bulvės, bulvių ūkis, bulvių tręšimas