Trūkstant parako ginklams, Ukrainos valdžia svarsto galimybę šalyje auginti medvilnę

Pluoštinis produktas, dar žinomas kaip medvilnės nitroceliuliozė, sumaišytas su tam tikromis rūgštimis gali virsti labai degiu raketiniu kuru, naudojamu sprogmenyse. Ji yra pagrindinė parako gamybos sudedamoji dalis. Šio karo pramonėje naudojamo komponento pastaruoju metu trūksta visoje Europoje, o jo kainos gerokai šoktelėjo aukštyn.

Radoje įstatymo projektas antroje kovo pusėje buvo registruotas skubos tvarka, nes jo rengėjai tikisi, kad sulaukus pritarimo, jau balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje būtų galima pradėti medvilnės sėją.

Pasak Ukrainos Aukščiausiosios Rados agrarinės ir žemės politikos komiteto pirmininko Stepano Černiavskio, metinis Ukrainos gynybos sektoriaus poreikis nitroceliuliozės gamybai siekia 10 tūkst. t, tad medvilne reikėtų apsėti 30 tūkst. ha plotą. Drėkinant dirvą, pasėlių plotą būti galima sumažinti perpus.

Įstatymo projektą parėmė ir Ukrainos strateginių pramonės šakų ministerija, tačiau dalis ekspertų tvirtina, kad projekto autoriai nepateikė tinkamo ekonominio pagrindimo, kodėl reikėtų projektui pritarti. Be to, įžvelgiamas pavojus aplinkai dėl galimo nekontroliuojamo genetiškai modifikuotų medvilnės sėklų importo. Tad dar neaišku, ar bus spėta įstatymą priimti iki sėjos.

Projekto aiškinamajame rašte atkreipiamas dėmesys į tai, kad į šalies Valstybinį augalų veislių, tinkamų auginti Ukrainoje, registrą įtrauktos tik dvi medvilnės veislės. Tad viliamasi, kad priėmus įstatymą, medvilnės veisles, įskaitant genetiškai modifikuotas, bus galima įregistruoti per mėnesį nuo įstatymo pasirašymo. Šiuo metu genetiškai nemodifikuotos medvilnės veislės registracija trunka 2–3 metus, o GM medvilnės veislių registracija draudžiama. Be to, teisės aktų pakeitimai leistų apsaugoti sėklų savininkų intelektinės nuosavybės teises ir kontroliuoti veisles.

Skaičiuojama, kad Ukraina galėtų pritraukti 30–50 mln. USD investicijų į žaliavų gamyklą. Pradinis gamyklos pajėgumas būtų 1,5 tūkst. t žaliavos per metus, o gamybai įsibėgėjus, būtų galima apdoroti iki 6 tūkst. t medvilnės.

Nacionalinės mokslų akademijos Į klimatą orientuotos žemdirbystės instituto vyresniosios mokslo darbuotojos Viros Borovyk nuomone, atsižvelgiant į pasaulinę klimato kaitą ir turint daugiau nei šimtmečio medvilnės auginimo patirtį, per trumpą laiką galima sukurti galingą ir produktyvų kompleksą. Tam pirmiausia reikėtų įrengti žaliavinės medvilnės surinkimo punktus, kurie supirktų produkciją iš augintojų ir išvalytų pluoštą.

Istoriškai medvilnė auginama Azijos šalyse. Didžiausi gamintojai yra Kinija, Kazachstanas, Uzbekistanas, Indija ir kt. Bet auginimo patirties turi ir Ukraina. Pirmieji bandymai auginti šią kultūrą šalies pietuose datuojami 1827 m., kai Chersono regione buvo pasėta 5 ha medvilnės. 1932 m. jau buvo daugiau nei 1,5 tūkst. medvilnę auginusių kolūkių, praeities faktus primena portalas „Latifundist“. Deja, medvilnės derlių ukrainiečiai nuimdavo keliskart mažesnį nei augintojai Azijoje, todėl 1956 m. jos atsisakyta.

Vis tik Rados agrarinės ir žemės politikos komiteto pirmininkas S. Černiavskis, argumentus grįsdamas klimato kaita, tvirtina, kad šalis dabar turi idealias gamtines ir klimato sąlygas bei yra pajėgi šią kultūrą auginti Besarabijoje.

Beje, medvilnė yra labai universalus produktas. Dažniausiai ji naudojamas lengvojoje ir popieriaus pramonėje, iš sėklų spaudžiami valgomieji ir pramoniniai aliejai. Be to, mokslininkė V. Borovyk primena, kad perdirbtas augalas gali būti naudojamas aukštos kokybės pašarams gaminti, o lapai, stiebai ir šaknys – kaip biokuras.

Rusijai parako, regis, nestinga

Užsitęsus plataus masto karo veiksmams Ukrainoje, su parako problema susidūrė ir pati Rusija, ypač po to, kai sankcijos apsunkino pastangas įsigyti užsienyje pagamintų ginklams skirtų komponentų. Vis tik užsienio žurnalistai išsiaiškino, kad dvi šalys noriai ir intensyviai jai padeda, dideliais kiekiais parduodamos medvilnės pluoštą.

Pasaulinio tiriamosios žurnalistikos tinklo „Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos pranešimų projektas“ (OCCRP) ir jo partnerių „Vlast“ bei „IStories“ gauti dokumentai rodo, kad Kazachstanas ir Uzbekistanas per pastarąjį dešimtmetį tiekė daugiau nei 98 proc. Rusijos importuojamos medvilnės ir kad prekyba itin išaugo po Rusijos invazijos į Ukrainą. OCCRP teigimu, per pirmuosius devynis 2023 m. mėnesius Uzbekistano įmonės į Rusiją eksportavo medvilnės pūko plaušienos už maždaug 8,7 mln. USD – tai daugiau nei 70 proc. didesnis kiekis nei anksčiau.

Remiantis Jungtinių Tautų „Comtrade“ duomenų baze, Kazachstanas, kurio medvilnės masė eksportuojama beveik vien į Rusiją, 2022 m. taip pat padidino savo siuntas, siųsdamas beveik 60 proc. daugiau nei ankstesniais metais.

OCCRP žurnalistai priekaištų turi ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, Vokietijai, Turkijai bei Taivanui, kurie, kaip ir Kinija, nepaisydamos sankcijų, taip pat tiekia nitroceliuliozę agresoriui.

ŪP portalo informacija

Asociatyvi Pixabay nuotr.