Tvaraus ūkininkavimo diena verčia sunerimti – ką daryti, kad 2030 m. nesėdėtume prie tuščių lėkščių?

„Ar turėsime maisto ateityje ir kokio, ar įpirksime, sudėtinga kalbėti, nes dabar viskas pajungta dirbtinio maisto propagandai. Negaliu suprasti ir Europos Sąjungos (ES) valdininkų, kurie nurodinėja mums, kaip gyventi. Labai daug mirštančių kaimų. Valdžios kabinetai nutolę nuo realybės, priima nelogiškus sprendimus, o mes tylime. Valdžios „kariauja“ su kaimu, ūkininkais, ir laimėtojų čia nėra. Kalbant apie tvarumą, visuomet reikia turėti galvoje kaimo žmogų“, – savo tvirtą nuomonę dėstė šalyje žinomas ūkininkas Z. Aleksandravičius.

Prognozuojama, kad 2030 m. planetos gyventojų skaičius pasieks 8,5 mlrd., o 2050 m. – priartės prie 10 milijardų. Saugaus, sveiko, skanaus ir įperkamo, nepaisant infliacijos ar vis ekstremalesnių oro sąlygų. Be to, žemės ūkio plotai vis mažėja: dėl klimato kaitos, augančių miestų, kelių. O kur dar reikalavimai ūkininkams auginti maistą naudojant mažiau trąšų ir augalų apsaugos produktų bei rūpinantis kitais aplinkosauginiais aspektais.

BASF rengiamoje diskusijoje siekta, kad ekspertai pateiktų savo įžvalgų, kokių priemonių imamės ir ką turime daryti visi – politikai, mokslo bendruomenė, verslas, ūkininkai, miestų gyventojai, NVO sektorius bei kitos interesų grupės – kad sugebėtume išmaitinti augančią populiaciją sunaudodami mažiau resursų.

Maistui išleidžiame daug

Pradedant diskusiją SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas pateikė statistinių duomenų, kurie rodo, kad Lietuvoje išlaidos maistui sudaro net 19 proc. namų ūkių išlaidų krepšelio, ir tai yra antras nuo galo rodiklis ES, daugiau išleidžia tik rumunai. Pasak SEB banko eksperto, pernai maisto kainos mūsų šalyje pasiekė 80 proc. ES vidurkio, o kai kurie produktai jau priartėjo prie ES kainų ar net jas viršijo. O gyventojų pajamų vidurkis dar nesiekia ES lygio.

Taigi, ar bus ateityje daugiau ir pigesnio maisto, neaišku. Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis pripažino, kad europinis žaliasis kursas yra pirmoji po daugelio šimtmečių žemės ūkio reforma skirta tam, kad gamyba būtų mažinama. Iki šiol visos pertvarkos orientavosi į gamybos didinimą.

Europarlamentaro Juozo Oleko nuomone, ES nurodo tik bendrą kryptį, kuria siekiama išsaugoti gamtą, nesakoma, kad gamyba turi būti mažinama. Konkrečių spendimų laisvė, kaip tuos tikslus įgyvendinti, paliekama šalims narėms.  

Pasak J. Oleko, siekiant piginti maistą, prioritetas turėtų būti vietiniai produktai, kitaip tariant, būtina diegti trumpąsias maisto tiekimo grandines. Tai prisidėtų ir prie aplinkos taršos mažinimo.

Europoje valgome saugų maistą

Asociacijos „Crop Life Lietuva“ vadovė Zita Varanavičienė pateikė Europos maisto saugos agentūros duomenų, rodančių, kad valgome tikrai saugų maistą. „Europos ūkininkai geba auginti saugų maistą, svarbu, kad politikai netrukdytų to daryti. Ji priminė, kad EFSA (Europos saugaus maisto tarnyba) tyrimų duomenys rodo, jog apie 97–98 proc. mūsų šalyje pagaminto maisto yra saugus vartoti, o užterštumo pesticidais lygis didesnis iš trečiųjų šalių įsivežamuose produktuose“, – sakė ji. Z. Varanavičienė paminėjo dar vieną problemą, turinčią įtakos apsirūpinimui maistu, – tai jo švaistymas ir praradimai auginimo, sandėliavimo, transportavimo metu.

BASF pardavimo vadovas Lietuvai Saulius Nainys irgi patikino, kad kuriami ir registruojami tik saugūs augalų apsaugos produktai. „Jų sukūrimo laikotarpis trunka apie 10–11 metų. Tai – labai brangus darbas: vieno produkto sukūrimas kainuoja apie 250 mln. eurų. Pirmame etape iš 140 tūkst. medžiagų atrenkama tik viena, kuri toliau yra tiriama šiltnamiuose, bandyminiuose laukeliuose. Atliekami ekotoksikologiniai tyrimai. Tik po 4-ių metų pradedami bandymai laukuose, kuriamos produkto formos, atliekamas poveikis aplinkai, operatoriui. Dar po 4-ių metų prasideda produktų registracijos procesas ir gamyba“, – apie tai, kokį kelia tenka nueiti, kol naujas augalų apsaugos produktas pasiekia rinką, pasakojo S. Nainys. 

Aplinkos viceministrės Ramintos Ra­da­vičienės teigimu, žemės ūkio gamyba ir maisto sauga yra suderinami dalykai, tik reikia rasti balansą, nereikia kurti priešpriešos. Pasak jos, diskusijas šia tema paskatino pernai pateiktas ES Tausaus pesticidų naudojimo reglamentas. Taškas dėl jo dar nepadėtas. „Diskusijų ir dalykiškumo turėtų būti daugiau. Reikia patikimų duomenų, statistikos, kuri atspindėtų valstybių įdėtas pastangas šiuo klausimu“, – sakė aplinkos viceministrė.

Vilniaus universiteto (VU) mokslininkė Grita Skujienė, jau ketvirtus metus Z. Aleksandravičiaus ūkyje vykdanti Tvaraus ūkininkavimo projektą ir stebinti bioįvairovę, sakė, kad mato teigiamų jos pokyčių. „Politika turi būti keičiama taip, kad ūkininkai būtų skatinami saugoti bioįvairovę“, – teigė VU mokslininkė.

Ūkininkai be reikalo nepurškia

„Ūkininkams įvedami vis nauji reikalavimai, aplinkosauginiai apribojimai, bet nepasakoma, kad Lietuvos žemės ūkis jau dabar yra vienas žaliausių ES. Suvaržymai veda prie gamybos mažėjimo ir didina maisto kainas. Reikia kurti palankesnes sąlygas vidutiniams ir smulkesniems ūkiams, tik tada išliks konkurencija ir turėsime pigesnio maisto“, – kalbėjo grūdų augintojų atstovas Aušrys Macijauskas.

Pasak jo, ne pesticidus reikia uždrausti, o juos naudoti išmaniai, pasitelkus šiuolaikines technologijas „Prašėme finansavimo tokiai žemės ūkio technikai įsigyti, bet negavome“, – vieną iš daugybės nesusikalbėjimo su valdžia atvejų paminėjo A. Macijauskas.

Anykščių r. ūkininkas Romualdas Ku­baitis pateikė skaičių, kiek hektaras kviečių sunaudoja CO₂, kiek išskiria deguonies. „Jie rodo, kad mūsų  ūkis tvarus jau seniai. Mes jau seniai žaliąjį kursą vykdome savo iniciatyvomis. Ne žemės ūkis yra pagrindinis teršėjas. Daug kalbama apie tai, kad žemės ūkis išskiria daug CO₂. Bet niekas nepasako, kad fotosintezės būdu 1 ha žieminių kviečių užrakina 9 tonas CO₂ ir išskiria 6 tonas deguonies! Savo 600 ha mes per metus sunaudojame tik tiek dyzelino, kiek 2 fūros keliuose. Deja, informacija apie žemdirbius dažnai pateikiama su neigiama potekste“, – kalbėjo anykštėnas.

Diskusijos vedėjo paklausus, kas būtų, jeigu ūkiai negalėtų naudoti augalų apsaugos produktų, ūkininkas Gedas Špakauskas atsakė, jog ūkiai tiesiog negalėtų egzistuoti, užsidarytų, nes nepajėgtų užauginti derliaus. O „Crop Life Lietuva“ asociacijos direktorė Z. Varanavičienė atsakė vaizdiniu iš Biblijos: „Apniktų skėriai ir viską suėstų. Po to – badas, ligos, revoliucijos, tokia lauktų istorijos įvykių seka.“

Partnerio turinys

Nr. 138/7