Ūkininkas Kęstutis Valentinavičius: „Jei košiant alų nebus linksma, tai paskui kas gers – susipyks“

Iš kartos į kartą

Kvapai, lydintys alaus gimimą, jam pažįstami nuo vaikystės. Mediniuose kubiliukuose darytas močiutės alus būdavęs ypatingas: „Ji įdėdavo ir duonos plutelių. Supjausto duoną, pašauna į kaimišką pečių, suskrudina... Jos alus išeidavo toks tamsesnis, saldokas.“ Alų darė ir Kęstučio Valentinavičiaus tėvas, senelis, o ir dar senesnių giminės kartų atmintis tebėra gyva tradicijoje, kurią tęsia.

Nenuostabu, kad alus jam – daugiau nei tik gėrimas. Sakytum, gyva būtybė, turinti atmintį ir verta vardo. „Aš dabar savo alui vis duodu vardus. Kartą toks lietus buvo užėjęs, kad pavadinau: Lietaus alus. O šį, kur dabar ragaujam, gaminau sausio viduryje sesers jubiliejui. Buvo sniegas, pūga, tai ir vardas – Sniegelis“, – paaiškina, biržiškių tarme palinkėdamas: „Unt sveikatų! Nestiprus, nebijokit, apie 4 laipsnių“.

R. Kalinauskaitės inf. / BIRŽIEČIŲ ŽODIS

Viršelyje: Aludaris Kęstutis Valentinavičius sako, kad seniau kiekvienoje kaimo gryčioje galėdavai gauti alaus, o dabar jis vienas gamina. Alaus gamyba reikalauja daug kantrybės – per naktį neramiai miegasi: „ar pagaus rūgti, ar nepagaus“... I. Gelūno nuotr.

Toliau skaitykite popierinėje arba elektroninėje laikraščio versijoje (PDF). Užsakyti galite http://www.birzietis.com/