Ūkis nacionaliniame parke: tarp muzikos ir galvijų

Su ūkininku K. Pranskumi susitikome jo sodyboje Reškutėnuose pliaupiant lietui ir iškart pokalbis pasisuko ūkio kasdienybės linkme – pats sodybos šeimininkas su ironija pakomentavo šios vasaros ypatumus: „Ūkininkui juk niekada nebuvo ir nebus gerai – vasara lyja, mums blogai, sausa, vėl blogai... O kad orai būtų subalansuoti, būtų saulės ir drėgmės tiek, kiek reikia, neatsimenu tokių metų...“

Vis dėlto pradėkime nuo Jūsų biografijos: manau, jog skaitytojui bus įdomu sužinoti, kaip, atrodytų, tokios tolimos nuo žemės ūkio profesijos, kaip muzikos mokytojas, atstovas tapo ūkininku? O dar ir nacionalinime parke su specifiniais reikalavimais?

Pradžia buvo paprasta: aš čia gimiau... Vasarą nuo vaikystės visada dirbdavau tėvo ūkyje, padėdavau jam tvarkytis, o viską darėme rankiniu būdu – turėjome vieną arkliuką ir tiek to ūkio... Baigiau vargonų mokyklą ir po įvairių jaunystės klajonių „nutūpiau“ Švenčionėliuose, kur dirbau muzikos mokytoju, tačiau ir tuomet nuolat važinėdavau į šią sodybą padėti tėvams: tai šienas, tai tas, tai anas... Tėvukai turėjo nedidelį ūkį – dvi karves ir 10-15 avių, bet darbo čia visada pakakdavo. Na, taip gavosi, kad sukūriau šeimą, o žmoną čia parsivežiau net iš Šilalės, tačiau gyventi Švenčionėlių miestelyje mums ne itin patiko – norėjosi kažko savo, gyventi kaime... Tuo metu, pamenu, sakiau, kad niekada neūkininkausiu, vis dėlto sunkus buvo tas rankų darbas, bet niekada nesakyk „niekada“...

Vis tik, kažkas Jus čia, į Reškutėnus pritraukė, atginė... Kas? Vaikystės laikų nostalgija ar intuityvus noras perimti tėvų ūkį, tvarkytis pagal savo supratimą?

Pirmiausia, žinoma, suvokimas, kad reikia rūpintis tėvais, o ir ūkį norėjosi išlaikyti... Tada dar nebuvo jokių paramų, o 2004-2005 m. tėvas atsisakė ūkio, gavo kažkokią išmoką ir mama sako: pasiimk tu, ant tavęs ūkį užrašom... O tuomet prasidėjo projektai su nacionaliniu parku (LIFE integruotas projektas Natura 2000 tinklui ir saugomų teritorijų sistemai, siekiant išsaugoti ūkinę veiklą, svarbią saugomiems augalams ir gyvūnams, bei neleisti pievoms apaugti krūmynais ar nendrėmis, atgaivinant Aukštaitijos nacionaliniame parke galvijų ganymą – aut. past.), sutikau paimti gyvulius auginimui ir štai taip nejučia tapau ūkininku... Tuo metu dirbau muzikos mokytoju, o krūviai ten buvo maži, tad reikėjo kažkaip prisidurti, išgyventi. Tačiau jau tada sprendžiau: arba ūkininkauti normaliai, arba nieko nedaryti... Aišku, besvajojant apie didesnį ūkį ir geresnę techniką, nusipirkome pirmąjį naudotą „Belarus“ traktorių, o tuomet turėjau 13 ha žemės. Po truputį pradėjau nuomotis daugiau, tuomet sudalyvavome pusiau natūrinių ūkių modernizavime, tada nusipirkome lenkišką šienapjovę, lietuvišką grėblį ir fuchserį grūdams... Po truputį plėtėmės, įsigydavome vis geresnę techniką, taip ir įsisukome.

Žodžiu, pradėjote nuo mišraus ūkio, o kaip pasukote į gyvulininkystę?

Su nacionalinio parko pagalba. Jie man pasiūlė paimti avis – reikėjo pagal jų projektą „nuganyti“ konkrečias vietoves. Jie sakė, kad tos avys tau lieka, bet vasarą turėsi jas ganyti parko teritorijose. Vienais metais mes buvome tiek „nuganę“ turistų pamėgtą Ladakalnį, kad ten visiškai atsivėrė tie gražūs vaizdai, dėl kurių ten žmonės važiuoja... Ten besiganančios avys itin patiko užsieniečiams ir jos žmones prisileisdavo, bet kai kurie vietiniai pradėjo rašyti skundus ir teko perkelti avis kitur. Aš dabar valdau mišrų ekologinį ūkį, tačiau daug neprikuliame – būna metai, kad, pavyzdžiui, žirniai užėjo žole (su piktžolėmis be chemijos nepakovosi) ar pavėlavai pasėti, ar blogiau įdirbai žemę ir viskas... Tuomet nušienauji, iš tos biologinės masės padarai „javainį“ ir ta produkcija jau eina gyvuliams. O mano tolimesnėje vizijoje – tik gyvulininkystė, nes mūsų krašte ji visada buvo populiari ir dominavo, tad ir aš noriu laikyti tradicijų.

Sakoma, jog ūkininkai, užsiimantys gyvulininkyste, paprastai yra aktyvesni, veiklesni, įsijungiantys į įvairias protestines iniciatyvas... Gal dalyvaujate ir ūkininkų organizacijose, ginančiose jūsų sektoriaus interesus?

Neturiu tam laiko, tiesą sakant... Kita vertus, dažnai iš šalies girdžiu: va, tiems ūkininkams amžinai kažko trūksta, nuolat jiems negerai, jiems vis maža, jie vis dėl kažko protestuoja... Paprasti žmonės nesupranta. Aš pats su tuo susiduriu, kad ūkininkauti tikrai nelengva ir turtų čia nesusikrausi. Buvo vieni metai, kai Ukrainos nelaimei prasidėjo karas ir buvo žiauriai sukilusios kainos. Tada ekologinius grūdus man supirko po 225 eurus už toną – tai buvo kosminės kainos, nors dar prieš metus ekologinių grūdų kaina buvo 150 eurų už toną. O tada kaip tik gerai prikūlėme. Tuomet sekė jau daug prastesni metai ir jeigu ne išmokos, būtų amen... Dabar vos-ne-vos tuos galus suduri: ir technika lūžta, ir kuras, ir tepalai kainuoja, ir pats sau sakai – viskas, nieko daugiau nepirksiu, bet visko reikia, o remontas ar detalės šimtais kainuoja... Atrodo, štai ateina didelės sumos pinigų, bet jos ir išeina taip pat greitai. Tai nėra kada protestuoti, kai reikia dirbti.

Tuomet švelniai pereikime prie mėsinių galvijų. Kaip ten „įsisukote“?

Pradėjau nuo galovėjų veislės galvijų – turėjau 10 jų nusipirkęs po antrojo modernizavimo, o tada nacionalinis parkas pasiūlė paimti 20 angusų veislės karvių paimti auginimui pagal projektą, kad ganyčiau jas parko teritorijoje. Jas gauni nemokamai, bet tada dar neturėjau jokios patirties ir buvo įvairiausių iššūkių... Kai sutikau dalyvauti šiame projekte, tai tuos galovėjus pardaviau – jų niekas nenorėjo pirkti, nes jie labai ekstensyvūs, ilgai auga... Tada dar Utena supirkinėjo ir supirkėjai man pasakė: jie atrodo masyviai, bet tai daugiausia kaulai, o mėsos – mažai... Pardaviau juos, nes nenorėjau, kad maišytųsi tos dvi veislės. Pasilikau angusus, nes buvau prisiskaitęs, kad skani mėsa ir išties – teko palyginti, tikrai angusai skanesni... Tačiau su galovėjais gal buvo kiek paprasčiau, žiemą juos laikydavau pašiūrėje, ten duodavau daug vandens ir pašaro. Viena žiema buvo gana šalta, tai privežiau daug šieno rulonų – jie ten dūko ir žaidė, net gražu buvo žiūrėti...

Kaip tvarkotės su realizacija?

Dabar turiu 18 angusų veislės karvių ir 4 mažus veršiukus. Šį projektą jau baigiau ir galvoju pradėti kitą: tada gavau gyvulius, bet per 5 metus įsipareigojau ganyti, auginti ir perduoti kažkam kitam, kurį suranda parkas. Tuos 20 gyvulių jau perdaviau pernai, o šitie 22 gyvuliai jau yra iš jų, tai jau grynai mano banda išveista. Dabar imsiu auginti dar 25 angusus pagal naują 5 metų projektą, tada prieaugį pasiliksiu. Utenai reikia kiekių, todėl man patiko pardavinėti mažus buliukus – atjunkai, palaikai iki 9 mėnesių ir tiesiog juos išgraibstydavo kiti ūkininkai ar įmonės.

O ką su avimis darote?

Avis laikau dėl kito kilnaus tikslo, nes jos labai gerai nuėda žolę. Dėl mėsos – nelabai... Jos šiurkščiavilnės ir šiuo požiūriu nėra paklausios, jos labiau kaip šuniukai... Žmonės dažniausiai nori didelių avių, kad kumpiai būtų, o šitos – mažytės, neauga didelės. Tai dalį avių – 65 – išvežiau į Meironių kaimo Pabiržės pusiasalį pagal projektą, parkas padeda jas nuplukdyti specialiu plaustu per Lūšių ežerą kelis šimtų metrų. Anksčiau ten pagal ankstesnį projektą karves plukdydavome. O čia Reškutėnuose turiu dar 50 avių. Norinčių nusipirkti visada būdavo, o dabar dar atsirado klientų iš naujųjų migrantų – daugiausia tai tadžikai, kurie nuolat skambinėja iš Vilniaus. Pernai jie dar ir du bulius iš manęs pirko. Man tik nelabai patinka, kad jie nori patys pjauti čia vietoje, pas juos tokios tradicijos – pas mane ant kiemo pjovė, bet čia nėra tinkamos sanitarinės sąlygos, tad dabar aš jų vengiu... 60 avių turėsiu perduoti kitiems, palaikysiu iki 2027 metų, kol turiu elektrinį piemenį nuo vilkų... Vis dėlto, su galvijais man daug paprasčiau ir lengviau, o avys kur kas daugiau priežiūros reikalauja. Be to, įvairios ligos, skiepijamai ir pan., o aš dar ir valdišką darbą dirbu, tad svarstau pasilikti tik su mėsiniais galvijais.

Kalbėjosi Ričardas ČEKUTIS