Ūkių stambėjimo metas. Gerai ar blogai?

„Ūkininko patarėjas“ pašnekovų klausė – ką reiškia tokia žemėnaudos struktūra šalies agroverslui ir kaimo gyvybingumui?

Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas JUKNEVIČIUS:

„Rodiklių pokyčiams, tikriausiai, įtaką darė tokie procesai, kaip 2023 m. pieno krizė, kai iš ūkininkavimo pieno sektoriuje traukėsi smulkesni ir vidutiniai ūkiai. Dalis šių ūkių nusprendė jau nebepersiorientuoti į kitas žemės ūkio veiklas. Galimai yra ir kita priežastis, apie kurią žiniasklaidoje plačiai aprašyta, kai lydere buvusi, tvaraus ūkininkavimo modelį siūliusi ir su sunkumais susidūrusi „Auga Group“ nusprendė optimizuoti savo išlaidas, pajamas ir tokiu būdu yra nutarusi parduoti kai kurias žemės ūkio bendroves ir joms priklausančius žemės plotus. Tai dvi pagrindinės priežastys, lėmusios, kad žemės rinka tapo gyvybingesnė. Be to, galbūt yra ir plotų, kuriuos žemės savininkai parduoda kaip anksčiau nuomotą žemę. Bet ūkininkams nepavyksta tokios žemės įsigyti, nes įvairūs investuotojai už tą parduodamą žemę pasiūlo aukštesnę kainą.

Ar geras reiškinys, kad žemėnauda telkiasi stambesnių žemdirbių, šiuo atveju – žemvaldžių rankose? Yra dalykų, apie kuriuos būtų galima teigti, kad jie yra geri, nes tai potencialas sukurti stambesnius ūkius, kurie yra labiau konkurencingi. Bet taip atrodo tik iš vienos pusės, o iš kitos – kitaip. Ilguoju periodu gali atsirasti ir grėsmių valstybei. Jau yra pasaulinė praktika, kai Australijoje stambiausias žemvaldys ir kartu ūkininkas ėmė pardavinėti savo ūkį su visa žeme. Į tą procesą įsikišo ir valstybė, nes galimas pirkėjas buvo iš Kinijos. Tada Australija įstatymais privertė ūkį suskaidyti ir pardavinėti vietiniams ūkininkams. Valdžia taip pasielgė dėl valstybės saugumo ir dėl socialinės politikos. Labai stambūs ūkių subjektai, kai jiems sekasi verslas, generuoja pajamas, moka valstybei mokesčius. Valstybė lyg ir laiminga, kad vystosi sėkmingas verslas. Bet verslai turi savybę susidurti su krizėmis. Ir kai taip atsitinka itin stambiems verslams, valstybę užgriūna labai dideli įsipareigojimai suvaldyti socialinę krizę, nes atleidžiama labai daug darbuotojų, kurie netenka pajamų. Tada tai jau tampa nebe verslininkų, o valstybės rūpesčiu.

Lazda visą laiką turi du galus, todėl būtina įvertinti, kuris galas yra naudingesnis, kuris nusveria, priimant sprendimus. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo laikų kaimas yra labai stipriai nukraujavęs demografine prasme. Emigracija iš kaimo buvo žymiai intensyvesnė nei iš miestų, be to, iš kaimų dar buvo ir vadinamoji vidinė emigracija, kai žmonės išvyko į miestus. Tai kaimo gyvybingumą labiausiai ir sužlugdė.“

Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Kęstutis MAŽEIKA:

„Dabar žemės ūkio paskirties žemę gali įsigyti asmenys, neužsiimantys žemės ūkio veikla. Tai tapo komercijos objektu. Tuo pirmiausia akivaizdžiai naudojasi investiciniai fondai. Kažkada ir miško žemė tapo investicinių fondų interesų objektu. Praėjusios kadencijos Vyriausybė ir konkrečiai aplinkos ministras Simonas Gentvilas savo pasiūlymais ir įstatymų projektais padarė, kad žeme būtų galima disponuoti nebūtinai būnant ūkininku. Tai dabar ir atsispindi Registrų centro duomenyse bei reiškia, kad žemę įsigiję investiciniai fondai gali ją nuomoti ūkininkams arba bendrovėms. Tai dideli koncernai, kuriems toks bendradarbiavimas yra paprastesnis, t. y. vienas savininkas, daug sklypų. Manau, kad nėra gerai žemės savininkams, ypač smulkesniems ūkininkams. Jiems tai didelis trukdis, ypač tiems, kurie nori pradėti ūkininkauti ir išsinuomoti žemės. Įsigyti žemės iš tokių investuotojų praktiškai tampa neįmanoma. Todėl dabar Seime vėl svarstomos įstatymų pataisos, kurių pateikimui jau pritarta, numatančios pirmesnę galimybę įsigyti besiribojančius kaimyninius sklypus. Iki šiol buvo leista, to anksčiau nebūdavo, įvairiuose portaluose, reklamose dėti skelbimus, kad „perkame žemės ūkio paskirties žemę“. Parduodantys galėjo laisvai pardavinėti ir buvo atrištos rankos būtent šitiems fondams. Gaila, bet dažniausiai tai yra užsienio fondai.

Kai kuriais atvejais tai yra natūralus procesas, kai keičiasi žemės savininkai, nes į šią statistiką patenka ir paveldėjimai. Statuso pasikeitime turbūt yra dalis natūralių procesų, bet, o tai ir buvo akcentuota kai kurių praėjusios Vyriausybės narių – tai siekis „atrišti“ žemės rinką investuotojams. Akivaizdu, kad jiems tai pasisekė.

Kaimo gyvybingumui tai reiškia kryžių prie kaimo pavadinimo. Žmonės turėdavo žemės ūkio paskirties žemės ir ją galėdavo parduoti tiktai žemės ūkio veikla užsiimantiems asmenims, o šiandien gali parduoti bet kam. Todėl ateityje bręsta konfliktas, kad atvažiuos didelių koncernų, kurių žemės įsigijimai su kaimynais nebuvo derinti, atstovai ir darys tose žemėse, ką tik panorėję. Nebeliks galimybės pasitarti su kaimynu, kuris galbūt yra alergiškas vieniems ar kitiems augalams, yra ir dar kitokių problemų, dėl kurių buvo galima susitarti. Būdavo, kai kaimynas laukdavo, kada įsigalios paveldėjimo terminas, nebus priskaičiuojami mokesčiai ir žmogus galės nusipirkti iš kaimyno tą žemę. Dabar, nesulaukęs pasiūlymo laiško, sužino, kad paveldėtą žemę nusipirko kažkas iš kito miesto. Ir tai buvo, tikriausiai, investicinio fondo iniciatyva. Toks ūkininkas lieka nieko nepešęs, o konfliktas, kai už jo gyvenamojo namo miegamojo langų bus vykdoma kita veikla ir nebus galimybės tam žmogui šalia namų užsiimti žemės ūkio veikla – auginti pievą ar įveisti sodą – yra tik kaime gyvenančiųjų supriešinimas, didelis smūgis jiems, nuo kurio gyvenimo kokybė tik pablogės.“

LŪS vicepirmininkas, LŪS Kupiškio skyriaus pirmininkas Zigmantas ALEKSANDRAVIČIUS:

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. vasario 11 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.