Ashburn +35,8 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 22 Bir 2024
Ashburn +35,8 °C Dangus giedras
Šeštadienis, 22 Bir 2024

Ukrainoje gyvenanti lietuvė: mus vienija daug bendrumų, tačiau labiausiai – drąsa kovoti už laisvę

2023/11/15


Karas Ukrainoje suartino daugybę tautų – į pagalbą kovojantiems ir nuo karo bėgantiems stojo didžioji dalis pasaulio šalių. Tuo tarpu Lietuvos ir Ukrainos bendrystė skaičiuoja jau šimtus metų – abi šalis sieja ne tik istorinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, bet ir identiški iššūkiai vaduojantis iš Sovietų priespaudos. „Turime daugiau panašumų, nei skirtumų“, teigia daugiau nei 40 metų Ukrainoje gyvenanti lietuvė Dalia Makarova.

Paskutinio gyventojų surašymo 2001 m. Ukrainoje duomenimis, šalyje gyvena apie 7,5 tūkstančių lietuvių, tačiau po Krymo aneksijos ir Donbaso okupacijos 2014 metais Lietuvos diaspora šioje šalyje galėjo ženkliai sumažėti.

„Tuo metu netekome 3 lietuvių bendruomenių – vienos Donbase ir dviejų Krymo regione. Prasidėjus karui, dar daugiau žmonių išvyko – kas į Lietuvą, kas į kitas šalis. Kas iš lietuvių liko okupuotose teritorijose, neturime žinių, nutrūko visi ryšiai“, – sako Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova.

Pasak jos, lietuvių bendruomenei Ukrainoje yra tiek pat metų kaip ir atkurtai nepriklausomai Lietuvai – pirmoji oficiali lietuvių bendruomenė Kyjive įregistruota 1990 metų gegužę. Vėliau lietuvių bendruomenės aktyviai kūrėsi ir kituose Ukrainos miestuose – Charkove, Dniepre, Zaporožėje ir kt.

„Šiuo metu Ukrainoje iš viso yra 11 lietuvių bendruomenių, apie 300 aktyvių narių, kurie dalyvauja įvairiose bendruomenės veiklose – miestų renginiuose ir šventėse, festivaliuose. Puoselėjame ne tik lietuvių kalbą, bet ir lietuviškas tradicijas. Džiugu, kai mišriose šeimose augantys vaikai išmoksta gražiai kalbėti lietuviškai, gerai žino savo šalies kultūrą ir papročius“, – sako D. Makarova, Ukrainoje gyvenanti nuo 1980 m.

Dalia Makarova

Į Ukrainą atvedė meilė

Kaip juokauja pašnekovė, pati yra meilės tremtinė, kaip ir dauguma kitų Ukrainoje gyvenančių lietuvių moterų.

„Vyrai dažniau čia atvykdavo dirbti arba tarnauti Sovietų armijoje, vėliau sukurdavo šeimas ir taip pasilikdavo. Tarp atvykusiųjų – ir tremtiniai ar jų vaikai, anūkai, kuriems nebuvo leista grįžti į Lietuvą, tad jie kūrėsi Ukrainoje, Baltarusijoje, Moldovoje. Vis dėlto tuo metu buvo įprasta migruoti tarp Sovietų Sąjungos respublikų, o kadangi Ukraina ir Lietuva yra gana panašios, tai būdavo visai natūralus sprendimas“, – prisimena D. Makarova.

Pasak jos, įsikurti naujoje šalyje padėjo ir gana pažįstama kalba – užaugus Trakuose, kur nuo vaikystės girdėdavo ir lenkų, ir baltarusių ar rusų kalbas, ukrainiečių kalba nepasirodė sunki, tik vienas kitas nežinomas žodis.

„Nors lietuvių ir ukrainiečių kalbos priklauso skirtingoms kalbų grupėms, turime nemažai labai panašių ar visai identiškų žodžių. Pavyzdžiui, „suknia“, „kreida“ – ta pati reikšmė. Mes sakome „popierius, kišenė, knyga, cukrus“, o ukrainiečiai labai panašiai – „papir, kišenia, kniha, cukor“. Net vardas Mykolas ukrainietiškai yra mums artimesnis – Mikola, nei šio vardo variacijos kitomis kalbomis“, – pastebi moteris.

Panaši ir abiejų tautų nacionalinė virtuvė – itin mėgstami mėsos ir bulvių patiekalai. Pasak D. Makarovos, prieš kelerius metus internete rado straipsnį, kad Ukrainos Karpatuose taip pat verdami tokie pat cepelinai, kaip ir Lietuvoje – visiškai identiška technologija, tik vadina kitaip.

Kaip nacionalinės virtuvės identitetas patentuoti ukrainietiški barščiai, nors ir skiriasi nuo verdamų Lietuvoje – į juos dedama ir kopūstų, ir pupelių – teigiamai vertinami ir lietuvių. Nedaug kuo skiriasi ir abiejose šalyse pamėgti virtinukai, tiesiog Ukrainoje jiems naudojama daugiau skirtingų įdarų, pavyzdžiui, virtų bulvių ar raugintų kopūstų, sezoninių uogų.

„Vis dėlto esame labiau panašūs, nei skirtingi. O ir tie skirtumai yra gana minimalūs – štai jau antrus metus Šv. Kalėdos Ukrainoje bus švenčiamos kartu su Vakarų pasauliu gruodžio 25-ąją. Ir margučiai Velykoms marginami gana panašiai, skiriasi tik spalvų deriniai ar ornamentai. Gal ryškesnis skirtumas, kad Lietuvoje artimųjų kapai lankomi lapkričio pradžioje, o Ukrainoje tam yra skirtos atminimo dienos iškart po Velykų“, – vardina D. Makarova.

Vienija laisvės troškimas

Didžiausiu ukrainiečių ir lietuvių panašumu D. Makarova įvardina laisvės troškimą – tiek viena, tiek kita tauta visada drąsiai kovojo už nepriklausomybę ir laisvę.

„Gerai pagalvojus, ir Lietuva, ir Ukraina turėjo vaduotis iš Sovietų sąjungos, taip pat patyrė spaudos draudimą, kai buvo draudžiama leisti knygas ir bendrauti savo gimtąja kalba. Net Sibiro tremtyje dažniausiai sukilimus organizuodavo lietuviai ir ukrainiečiai, o kitų tautų atstovai tiesiog prisijungdavo. Turbūt tai yra mūsų genuose – tas laisvės troškimas“, – sako moteris.

Jos teigimu, abiejų šalių bendrystę galima pastebėti jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikais, mat legendą apie kunigaikščio Vytauto Juodojoje jūroje girdytą žirgą galėtų patvirtinti archeologiniai radiniai. Manoma, kad žirgas iš tiesų galėjo būti girdomas tose vietovėse – tik ne jūros, o į ją įtekančio Dnipro vandeniu.

„Chersono srityje stovi Beryslavo bokštas, dar vadinamas Vytauto bokštu – jis labai panašus į Vilniuje stovintį Gedimino bokštą. 2017 metais buvo pradėti archeologiniai tyrinėjimai, tačiau dabar visiškai neaišku, koks šios teritorijos likimas – žalos pridarė ne tik karo veiksmai, bet ir potvynis“, – apgailestauja D. Makarova.

Kaip pastebi Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė, dviejų tautų draugystė ypatinga ir šiuo metu – itin vertinama Lietuvos parama Ukrainai.

„Ukrainiečiai visada apie Lietuvą labai šiltai atsiliepdavo, neteko nė karto girdėti blogo žodžio apie lietuvius. O šiuo metu, kai Lietuva šitaip stipriai palaiko Ukrainą, teikia ne tik humanitarinę pagalbą, bet ir visokeriopą paramą, ukrainiečių gera nuomonė apie lietuvius tik dar labiau sustiprėjo“, – pabrėžia D. Makarova.

Paklausta, ar nesvarstė galimybės pasitraukti iš Ukrainos, lietuvė tvirtai atsako – jei ir buvo kilusi tokia mintis pačią pirmą karo dieną, vėliau dėl sprendimo pasilikti Kyjive nesuabejojo nė karto.

„Baisiausia buvo pirmąjį mėnesį, nes tai, ką iki tol žinojome ar matėme per televiziją apie karą, neprilygsta tam, kas vyksta realybėje – virš galvų skraido naikintuvai, lekia raketos, kurtina sprogimai ir sirenos. Labai daug nežinomybės buvo, o vėliau tiesiog pripranti, jau žinai, kaip elgtis, ką reikia daryti. Jei žmogaus psichika neprisitaikytų prie to siaubo, turbūt išprotėti būtų galima. Nusprendėme laukti Ukrainos pergalės Kyjive. Tikime savo kariuomene ir žmonėmis“, – atsisveikindama tvirtai sako D. Makarova.

Pradėjo iniciatyvą

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuras (IOM Lietuva) nuolat dirba su ukrainiečiais siekdamas jiems padėti įsikurti Lietuvoje ir sklandžiai įsitraukti į Lietuvos visuomenę. Visą lapkričio mėnesį IOM Lietuva inicijuoja kampaniją „Draugystė šildo labiau nei megztinis“ ir Lietuvos miestų ir rajonų savivaldybes, gyventojus, visuomenininkus, bendruomenes, verslo įmones, skatina pakviesti jų kaimynystėje ar aplinkoje gyvenančius karo pabėgėlius iš Ukrainos pusryčių, kurių metu užmegztų glaudesnį tarpusavio ryšį ir prisidėtų prie dar sklandesnės jų integracijos Lietuvoje.

„Tarp lietuvių ir ukrainiečių yra nemažai panašumų, panašios tradicijos, papročiai. Prasidėjus karui ir į Lietuvą atvykus daugybei ukrainiečių šie panašumai tapo savotišku raktu į tarpusavio supratimą. Kviesdami ukrainiečius pusryčių norime tuos panašumus pabrėžti, parodyti, kad abi tautas daugiau jungia nei skiria bei taip paskatinti bendrauti, priimti  ukrainiečius, kurie nusprendė kuriam laikui apsigyventi Lietuvoje“, – teigia IOM Lietuva vadovas Eitvydas Bingelis.

 

Partnerio turinys

Dalintis