Pradžia – viena telyčia
Galminų ūkis įregistruotas dar 1998 m., kai Genovaitė Galminienė atsiėmė savo tėvų žemes ir pradėjo kaime gyventi bei ūkininkauti.
„Iš pradžių tėvai nusipirko vieną telyčią, iš tėvelio tėviškės Žemaitijoje dar kelias karves ir veršiukų parsivežė. Po truputį nuo kelių gyvuliukų banda pagausėjo iki 100 melžiamų karvių. Užsiimti grūdinių kultūrų auginimu ūkininkavimo pradžioje tėvai negalėjo todėl, kad neturėjo technikos, tad nebuvo galimybės įdirbti žemę. O viską samdyti irgi nebuvo kaip – tais laikais beveik niekas neturėjo pinigų“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo R. Bernatonienė.
Tačiau ir gyvulius laikyti nebuvo paprasta. Daug rankų darbo: nuo šienavimo iki melžimo. Prireikė beveik trijų dešimtmečių, kol labai sunkų rankinį darbą ūkyje pradėjo keisti robotai.
Žemės dirbimu, pašarų ruošimu, gyvulių šėrimu rūpinasi šeimos ūkio vyrai. „Jeigu reikia, aš parvežu rulonų arba pjaunant kukurūzus važiuoju palei smulkintuvą su technika, kad parvežčiau kukurūzų masę. Bet mes, moterys, daugiausia sukamės fermoje, su gyvuliais. Dabar, nors melžia robotai, vis vien reikia apsižiūrėti gyvulius, sutvarkyti guoliavietes, apeiti veršiukus, veršingas karves ir panašiai. Vyrai mums padeda nebent gyvulius iš vieno tvarto į kitą persivaryti“, – vardijo ūkininkė.
Specializuoto gyvulininkystės ūkio savininkai pašarus savo karvėms ir prieaugliui užsiaugina patys.
Šeimos sprendimas – po diskusijų
Įsigyti melžimo robotų šeima nusprendė po ilgų diskusijų bendru sutarimu. Svarstymų, pasak R. Bernatonienės, buvo tikrai nemažai. Robotai – daiktas brangus, ne kokia pieštukinė.
Kai ūkyje dar buvo 50 karvių, visas jas šeimos moterys melždavo melžimo aikštelėje. Vėliau prie fermos ūkininkai pristatė priestatą, kuriame papildomai dar buvo galima maždaug tiek pat gyvulių sutalpinti – iš viso 100 karvių. Vienas melžimas tuo metu jau trukdavo apie 4–5 valandas. Du melžimai – ir visa darbo diena. O kur dar karvių veršiavimaisi, dažniausiai būnantys ne darbo metu, veršelių girdymas ir panašūs laiką „valgantys“ darbai.
„Galėjome spręsti problemą arba didindami melžimo aikštelę, arba įdiegdami robotizuotas melžimo sistemas. Jeigu būtume nusprendę didinti melžimo aikštelę, būtų reikėję statyti priestatą. Statybos labai išbrangusios. Suskaičiavus paaiškėjo, kad nauja melžykla ir pastatas kainuotų daugiau už vieną melžimo robotą. Negana didžiulių statybos, įrengimo išlaidų, rytą vakarą žmonės turės karves melžti. Todėl nusprendėme investuoti į robotus, labiau koncentruotis į pačią bandą“, – ŪP sakė pašnekovė.
Partnerystė, patikrinta laiko
Galminų šeimos ūkyje įdiegtos firmos „DeLaval“ VMS V300 automatizuota melžimo sistema.
Ūkininkė R. Bernatonienė pasakojo, jog rinkdamasi robotus, jų šeima žvalgėsi po įvairias firmas, vertino skirtingus variantus, komercinius pasiūlymus. Tačiau labiausiai šeimą įtikino „DeLaval“ pasiūlymas. Juolab kad Galminai ne vienus metus bendradarbiauja su šia įmone, pažįsta dalį darbuotojų, žino, kaip veikia priežiūros sistema.
„Maždaug prieš du dešimt-mečius septynias ir daugiau karvių melžėme tik rankomis, dar kelios telyčios turėjo veršiuotis. Melžti 11 karvių rankomis jau būtų buvę per sunku. Kaip tik susipažinome su „DeLaval“ vadybininku, kuris, atvykęs į ūkį, pateikė pasiūlymą – ūkyje naudoti stumdomą mobilųjį melžimo aparatą su bidonėliu. Iki šiolei dar turime tokį veikiantį aparatą, jį naudojame, kai reikia melžti ką tik apsiveršiavusias karves. Vėliau iš „DeLaval“ įsigijome ir šaldytuvą, dar vėliau, padidėjus bandai, – ir 6 vietų melžimo aikštelę, o pernai rugsėjo mėnesį – ir VMS V300 melžimo robotus“, – vardijo ūkininkė.
Melžimo robotai buvo diegiami senoje fermoje, todėl Galminai susidūrė su nemenkais iššūkiais. Reikėjo ir griauti, ir vėl iš naujo lipdyti dalį pastato. Vienu metu vyko ir melžimas, ir robotų diegimas. Nelengva buvo ir gyvuliams, ir jų šeimininkams.
„Būdavo, stovi po darbo dienos fermoje nauji vartai, kažkokie metaliniai karkasai. Gyvuliai, pamatę ir pajautę svetimkūnį, net eiti nenorėdavo. Visokių cirkų buvo. Montavimas truko ilgai, bet viskas buvo įdiegta sėkmingai“, – apibendrino pašnekovė.
Pernai, rugsėjo 7 d., Galminai senąją melžyklą uždarė. Nuo tos dienos šeimos karves melžia „DeLaval“ VMS V300 melžimo robotai. Dvi pirmąsias dienas su gyvuliais fermoje kartu prabuvo ir jų šeimininkai. Beveik visos karvės labai greitai priprato prie melžimo naujovės.
„Didžiausias džiaugsmas, anot mano brolienės, kad Kalėdas pirmą sykį per daugelį metų sutikome padoriu laiku, visi susėdę prie bendro stalo. Ankstesniais metais vieni ruošdavome stalą, po to su pastiprinimu eidavome kuo greičiau karvučių pasimelžti“, – džiaugėsi R. Bernatonienė.
Ūkininkė teigė, jog lūkesčiai dėl VMS V300 melžimo robotų išsipildė. Tiesa, užsiėmimų fermoje šeimininkams yra kas dieną, tenka nemažai laiko praleisti prie gyvulių. Tačiau kardinaliai pasikeitė darbo pobūdis. „Nei labai ankstų rytą reikia į fermą eiti, nei labai vėlai vakare grįžti. Lieka daugiau ir kokybiškesnio laiko sau, pabūti su šeimomis, vaikais“, – apibendrino R. Bernatonienė.
Pasak ūkininkės, susiklosčiusi situacija, kad pienininkai yra labai kantrūs ir atkaklūs. Galminų ūkis matė įvairių išbandymų: ir nuosmukių, ir pakilimų, ir ramesnių laikotarpių, bet išliko ir sėkmingai pienininkystę vysto toliau.
Pašnekovų nuotraukos
Viršelyje: Galminų šeimos ūkis ir toliau vystys pienininkystę.
Nr. 145/7
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.