Uliūnų audėja lietuviškas juostas atgaivina šiuolaikiniam gyvenimui

Kai audimo paslaptis atveria mama

Urtė Salikaitė-Pranckūnienė atvirai pasakoja, kad susidraugauti su audimu prireikė laiko. Amatas į gyvenimą įsiliejo natūraliai – per mamą Violetą, kuri pati pradėjo austi, kai Urtė buvo paauglė.

„Tada tik susipažinau ir pamačiau, kas yra audimo staklės. Pati mokytis taip pat pradėjau paauglystėje, bet iš pradžių šis amatas tikrai nesužavėjo. Jis reikalauja ypač daug dėmesio ir kruopštumo, o tai paaugliui nėra lengva priimti“, – prisimena audėja.

Požiūris pasikeitė tik tuomet, kai ji suprato, kad audimas gali atnešti apčiuopiamą naudą. „Vėliau pajutau, kad iš to galima uždirbti – tuo metu dar tik arbatpinigių, – ir požiūris pasikeitė. Pradėjau domėtis giliau: juostų raštų reikšmėmis, regionų ypatybėmis, ėmė kilti idėjos apie naujus audinius ar spalvinius derinius.“

Šiuo keliu Urtė keliauja su geriausia mokytoja – mama. „Mama, kaip mokytoja, yra pati geriausia. Žinoma, būdavo visko, net ir ašarų, nes atrodydavo, kad viską darau gerai, o jai netinka ar nepatinka, – šypsosi Urtė ir pripažįsta, kad mokymasis tęsiasi ir šiandien: – Dar daug ko turiu išmokti būtent iš mamos, nes ji per savo patirtį suprato, kaip geriau ir greičiau padaryti tam tikrus dalykus, susijusius su staklių paruošimu ir pačiu audimu.“

Žinių kelionė

Urtės mokymosi kelias toli gražu neapsiriboja tik namais ir mamos patirtimi. Audėja nuolat gilinasi į amato paslaptis: „Žinoma, teko mokytis ir iš kitų šaltinių.“ Ji pasakoja, kad audimo raštai ir jų simbolika yra didžiulis mokslas, apie kurį skaito muziejų išleistose knygose. Kartu su mama jos ne kartą lankėsi ir žinomo profesoriaus V. Tumėno paskaitose. Ypač įsiminė patirtis audimo stovykloje Dzūkijoje, kur moterys mokėsi tiesiogiai iš kitų, ilgametę patirtį turinčių audėjų.

Paklausta, ką reiškia tęsti mamos Violetos tradiciją, Urtė susimąsto: „Niekada apie tai nepagalvojau. Iš tikrųjų niekada nebuvau verčiama austi. Niekas iš manęs to nereikalavo ir nereikalauja dabar. Jei pasikeistų gyvenimo aplinkybės ir nebeausčiau, manau, kad tėvai vis tiek mane palaikytų.“

Todėl spaudimo ji nejaučia, tačiau atsakomybę Urtė išskiria vieną: „Būtų gaila nutraukti tai, dėl ko mama labai stengėsi ir ką sukūrė.“ Audėja priduria, kad didžiuotis tikrai yra dėl ko – juk ne kiekvienas jaunas ar net vyresnis žmogus puoselėja tradicinius amatus.

Žakardinės staklės – šimtmečio išradimas

Be to, Urtės staklės – ne šiaip įrankis, o dalis Lietuvos audimo istorijos. „Jos ypatingos tuo, kad yra žakardinės, – paaiškina audėja. – Toks mechanizmas Lietuvoje pradėtas naudoti beveik prieš 100 metų, kai Juozas Pipinis patobulino tradicines stakles ir sukūrė pusžakardinį audimo principą. Tobulėjant technologijoms, šis būdas tapo natūraliu audimo amato tęsinio žingsniu – jis ne automatizuoja, o palengvina ir pagreitina audėjo darbą.“

Audėja paaiškino, kad tai nėra automatinės pramoninės staklės. Kiekvienas raštas vis tiek reikalauja žmogaus rankų, akių ir ritmo. Būtent tai leidžia išsaugoti rankų darbo vertę, kartu padarant juostas šiek tiek prieinamesnes. Nors klausimas „Ar tai rankų darbas?“ skamba dažnai, atsakymas paprastas: „Taip – kiekviena juosta gimsta iš žmogaus rankų ir širdies, tik padedant šimtmečio senumo išradimui, kuris leido lietuviškam audimui žengti į naują etapą.“

„Mama, kaip mokytoja, yra pati geriausia. Žinoma, būdavo visko, net ir ašarų, nes atrodydavo, kad viską darau gerai, o jai netinka ar nepatinka.“

APIE MOKYMĄSI IŠ MAMOS IR ŠEIMOS AUDIMO TRADICIJOS TĘSTINUMĄ SAKO AUDĖJA URTĖ SALIKAITĖ-PRANCKŪNIENĖ

Juostos su istorija

Būtent su žakardinėmis staklėmis, kurios audėjai leidžia palengvinti, bet ne automatizuoti darbą, U. Salikaitė-Pranckūnienė kuria plačią gamą spalvingų ir autentiškų gaminių. Nors populiariausi Urtės darbai išlieka jubiliejinės ir vestuvinės juostos, audėja siekia, kad jos gaminiai džiugintų kasdien. „Mes labai norime ir džiaugiamės, kai juostos yra naudojamos kiekvieną dieną“, – sako Urtė. Todėl šeima kuria įvairius gaminius su juostų fragmentais: raktų pakabučius, kaklo papuošalus, apyrankes ir krepšius, taip pritaikydami tradiciją šiuolaikiniam žmogui.

Be to, Urtės kūrybinis braižas yra ryškus ir drąsus. „Mes stengiamės juostas pritaikyti kasdieniam panaudojimui. Mūsų išskirtinumas, kad nebijome spalvų juostose. Manau, kad esame vienos iš pirmųjų, kurių juostos tokios spalvingos. Neprisirišame prie vienos spalvos“, – pabrėžia ji.
Kiekvienas audinys turi savo istoriją, o vardinių juostų audimas – išskirtinis ir asmeniškas procesas. „Visuomet mintyse susikuriu jubiliatų vaizdinį ir stengiuosi įausti geriausius palinkėjimus“, – dalijasi Urtė.

Tarp įsimintiniausių užsakymų – juostos, kuriose įaudžiami juokingi ar netikėti tekstai, pavyzdžiui: „Pyst ir 40“, „33 4ever“, „Ant Jūsų rankų supasi gerumas“ ar „Užjūrių marių princesei“. Šiais metais Urtę sužavėjo užsakymas į Kanadą, kur jos juosta bus apsiūtas žirgo pobalnis, bei užsakymas draugų grupei, kur visi šventė 50-mečius.

Šeimos juostos vertinamos ir mados bei kino pasaulyje – jos naudotos Agnės Kuzmickaitės kolekcijoje ir filme „Pranašystė Lietuvai“.

Vis dėlto emociškai svarbiausias darbas Urtės rankose gimė tik kartą: juostos, kurias audė sau ir vyrui Mindaugui vestuvėms.

Audimas – stabdo laiką

U. Salikaitė-Pranckūnienė senąjį audimo amatą sėkmingai suderina su šiuolaikinėmis rinkos tendencijomis, o jos atsakymas į tai paprastas – ji klauso klientų.

„Šiuolaikinėje visuomenėje viskas vyksta per greitai. Visi kažkur bėga, skuba, bet patys nebežino – kur. O visi amatai, taip pat ir audimas, leidžia mums sustoti, pabūti su savimi ar kitais bendraminčiais“

APIE AUDIMO PRASMĘ IR JO SVARBĄ ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE KALBA ULIŪNŲ AUDĖJA URTĖ SALIKAITĖ-PRANCKŪNIENĖ

„Beveik visi mūsų gaminiai gimsta iš klientų. Arba jie duoda kažkokią mintį, tuomet ji išsirutulioja į realų gaminį, arba tiesiog pasako „man reikia tokio ir tokio daikto. Ar pagaminsite?“ Tuomet vėl galvojame, kaip čia išpildyti kliento norą“, – atvirauja audėja.

Tai leidžia jai ne tik puoselėti tradiciją, bet ir klestėti. Didžiausias iššūkis šiuo metu Urtės šeimos versle yra spėti atlikti visus užsakymus. „Juostų paklausa tikrai yra didžiulė. Žmonės užsako ne tik jubiliejams, bet ir vestuvėms, krikštynoms, universitetų baigimo progomis. Darbo gausa nesiskundžiame ir džiaugiamės, kad dar visus užsakymus spėjame atlikti“, – šypsosi Urtė.

Moteris įsitikinusi, kad audimas yra svarbus šiuolaikiniame, skaitmeniniame pasaulyje, nes visi senieji amatai šiuo metu išgyvena renesansą.
„Šiuolaikinėje visuomenėje viskas vyksta per greitai. Visi kažkur bėga, skuba, bet patys nebežino – kur. O visi amatai, taip pat ir audimas, leidžia mums sustoti, pabūti su savimi ar kitais bendraminčiais, susipažinti su lietuviškomis tradicijomis“, – apibendrina amatininkė.

Urtė teigia, kad audinys gali papasakoti visą šalies ir žmonių istoriją. „Žiūrint į senuosius audinius, viską galima pasakyti apie tuo laiku gyvenusius žmones: kokias spalvas mėgo, kaip išgaudavo tas spalvas, kokius siūlus naudojo, kaip keitėsi technologijos ir pan.“ Tik vienas dalykas ją liūdina: „Gaila, kad audinys yra toks dalykas, kurį veikia laikas ir jis greitai yra.“

Iš kartos į kartą

Tradicijos perdavimas naujai kartai U. Salikaitės-Pranckūnienės šeimoje vyksta natūraliai. Audėja sako, kad dukrą Luknę mokys ne tik amato technikos, bet ir didžiausių vertybių: „Labiausiai tikiuosi, kad ji bus patriotė. Mylės Lietuvą ir galbūt tęs močiutės pradėtą kelią.“

Nors dukrai dabar audimas yra labiau žaidimas nei rimtas darbas, Luknė jau turi savo vaikiškas staklytes ir moka jomis austi. „Tiesa, kaip ir visiems vaikams, jai greitai viskas atsibosta“, – šypsosi Urtė, tačiau džiaugiasi, kad dukra aktyviai prisideda prie kitų darbų. Mažoji Luknė padeda surišti siūlus, o vieną kartą net sudėliojo juostos spalvinę gamą taip, kaip jai tuo metu atrodė gražiausia.

Prie šeimos verslo prisideda ir Urtės vyras Mindaugas, kuris jau yra nuaudęs kelias juostas. „Tikrai jam neblogai sekėsi, tačiau dirbant valdišką darbą rimtam audimo augimui laiko nėra“, – konstatuoja Urtė.

Iš kartos į kartą: Uliūnų audėja U. Salikaitė-Pranckūnienė atgaivina lietuviškas juostas šiuolaikiniam gyvenimui.
Ji pabrėžia, kad be mamos Violetos, audimo verslas nebūtų įsivaizduojamas ir be tėčio Algirdo indėlio.

„Anksčiau tėtis pats aktyviai audė, ruošdavo siūlus ir kartu su mama važiuodavo į muges. Jis buvo ne tik pagalbininkas, bet ir amato dalis“, – pasakoja Urtė. Deja, jau porą metų dėl sveikatos problemų tėtis negali dirbti fiziškai, tačiau jo vaidmuo išlieka neįkainojamas.

„Dabar tėtis mus palaiko tik morališkai. Bet net ir tas moralinis palaikymas yra labai svarbus. Jo sukurtas pamatas leido mums sėkmingai tęsti darbus ir išlaikyti tradiciją gyvą“, – su dėkingumu sako audėja.

Dovilė BARVIČIŪTĖ / JP

Živilės Večiorkutės nuotr.