Uogininkystės ūkis sėkmės pusiaukelėje

Jurbarke gyvenantį Nerijų Blažį, ne vienus metus dirbusį Valstybinėje priešgaisrinės priežiūros tarnyboje, į kaimą paviliojo noras pačiam tvarkyti savo gyvenimą. Ilgai ieškojęs kuo užsiimti, prieš ketverius metus jaunas vyras pasirinko uogų auginimą, o pernai savo draugams jau pasiūlė paragauti juodųjų serbentų sulčių ir uogienių.

Pasirinko rizikingą verslą

Šią savaitę N. Blažys skina pirmuosius juoduosius serbentus. Jų turėjo būti keliskart daugiau, bet pavasarį žydinčius krūmus užklojo sniegas, nusvilino sugrįžę šalčiai. Tai ne pirmoji ir ne vienintelė gamtos pamoka pradedančiam uogų augintojui. Pernai pasodintas braškynas šiemet jau sunokino pirmąjį uogų derlių, bet ir jį pūdo nesibaigiančios liūtys. Visgi Nerijus rankų nenuleidžia ir tebetiki, kad jam pasiseks. Negali nepasisekti, kai į uogininkystės ūkį sudėta visa širdis ir visos viltys. „Rinkdamasis ūkininkavimo kryptį, apvažiavau daugybę ūkių, kalbėjausi su dešimtimis ūkininkų. Mačiau, kad, norint auginti grūdus, reikia didžiulių investicijų į žemę ir techniką, tam pačiam uogynų plotui technika kainuoja 3–4 kartus pigiau“, – apie savo apsisprendimą rinktis uogininkystę „Ūkininko patarėjui“ pasakojo N. Blažys. Ar dabar, kai daugelis jau išrovė serbentynus arba laiko juos tik dėl išmokų, nebijojo pradėti abejotino verslo? „Kaip tik manau, kad kai visi sunaikins savo uogynus, serbentų pritrūks ir tada turėsiu jauną, derantį serbentyną. Tai viena geriausių uogų, jos visada reikės. Nors rinkoje karaliauja lenkai, ir ten serbentų auginimo pamažu atsisakoma. Kaimynai tikina, kad jų šaldytuvai užkimšti serbentais, bet ir praėję, ir šie metai juos gerokai ištuštins. Tada ir kaina turėtų pakilti“, – tikisi jaunasis ūkininkas.

Planuoja uogas perdirbti patys

2013 metais įsteigęs jaunojo ūkininko ūkį, N. Blažys gavo paramą uogynų technikai įsigyti – pirko traktorių ir uogų skynimo kombainą. Ilgai nelaukdamas dalyvavo ūkio modernizavimo programoje, įsigijo automobilinį šaldytuvą ir žemės dirbimo padargų. Tai anaiptol ne viskas, ko reikia uogininkystės ūkiui. Nerijus tikina, kad dar labai reikėtų šaldytuvo. Pernai uogų supirkimo kaina buvo nukritusi iki 15 euro centų už kilogramą. Tokia kaina parduoti juodųjų serbentų neapsimokėjo, todėl N. Blažys nusprendė pirkti šaldymo paslaugą ir parduoti uogas žiemą, kai fabrikai jų pritrūks. Tačiau didžiausias viltis jaunasis ūkininkas deda į žemės ūkio kooperatyvą „ABC sultys“. Kartu su Nerijumi kooperatyvo steigėjais tapo dar du serbentų augintojai ir trys sodininkai. Jei kooperatyvas įsigis šaldytuvus ir uogų perdirbimas įsisuks, jauni vyrai planuoja eiti toli – iki pat tarptautinės prekių biržos. Praėjusią žiemą N. Blažys eksperimentavo – garino juodųjų serbentų sultis, virė uogienes, gamino vyną. Vaišino draugus, klausė atsiliepimų, tobulino receptūrą. „Visi gyrė ir ragino greičiau imtis sulčių gamybos. Tikimės, kad šiemet jau galėsime pateikti jų prekybos įmonėms. Kai ant kiekvieno stalo bus mūsų pagamintų sulčių, galėsiu sakyti, kad pasiekiau tikslą. Kol kas esu tik pusiaukelėje“, – šypsosi Nerijus. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba jau tvarko uogoms perdirbti reikalingus dokumentus, todėl Nerijus tikisi jau šį rudenį pralaužti ledus. Juo labiau kad pradžia padaryta – praėjusią žiemą N. Blažio užsakymu UAB „Rivona“ virė juodųjų serbentų uogienę.

Galvoja apie ūkio plėtrą

N. Blažio valdose auga 37 ha juodųjų serbentų ir 30 arų braškių. Saldžiosios raudonšonės – ankstyvųjų ir vėlyvųjų veislių, todėl dabar – pats darbymetis – šią savaitę sunoko pirmosios `Malvina´ braškės. Jei braškių auginimas pasiteisins, sodins daugiau, o ateityje gali atsirasti ir avietynas, galvoje sukasi mintys apie šilauoges. Bet kol kas didžiausius savo planus N. Blažys sieja su juodaisiais serbentais. Juos lengviausia dauginti, todėl investicija į ūkio plėtrą nėra didelė, nors nuolat atsiranda naujų, dar geresnių veislių. Šiuolaikiškai ūkininkaujantis N. Blažys konsultuojasi Babtų sodininkystės ir daržininkystės institute, prižiūrėdamas uogakrūmius naudojasi ten sudarytais tręšimo ir augalų apsaugos planais. Pagal sutartį ūkyje dirba tik vienas nuolatinis darbuotojas, nes ir pats Nerijus retai išlipa iš traktoriaus – dabar pats tarpueilių šienavimas, praėjus savaitei kitai, reikės skubėti skinti serbentus. Trečių metų krūmus skins kombainu, o antramečius leis nusiskinti jurbarkiečiams – norintieji įsigyti uogų registruotis pradėjo vasaros pradžioje. „Ir žmonėms gerai, kai nusiperka pigiau, ir man nereikia galvoti, kaip parduoti uogas“, – džiaugiasi ūkininkas. Nors N. Blažio serbentynai yra visai šalia Jurbarko, kuriame nedarbo lygis vos ne dvigubai didesnis nei šalies vidurkis, ūkininkas sako, kad rasti darbininkų, norinčių ravėti jaunus serbentynus, labai trūksta. „Ieškome žmonių ir per darbo biržą, ir per pažįstamus. Atėję pirmiausia klausia, kiek mokėsiu, bet retas ištempia iki dienos pabaigos. Tie, kurie nori dirbti, ateina rečiau, nes dažniausiai gavę užmokestį ilgam dingsta. Blogiausia, kad taip dirbant niekada negali suplanuoti darbų“, – sakė ūkininkas. Nerijus sutinka, kad uogininkystė – rizikingas verslas, bet rizikos yra kiekviename darbe – svarbu tikėti, kad pasiseks, nesustoti pusiaukelėje. Per ketverius metus padaryta nemažai, bet tai, pasak N. Blažio, tik pradžia. Kiek toli pavyks nueiti, priklausys pirmiausia nuo jo paties kantrybės ir ryžto.

Daiva BARTKIENĖ „ŪP“ korespondentė