Upės potvynis nepaskandino noro sukurti gražią sodybą

Sodą atkūrė nuo nulio

Stankams buvo labai liūdna, kai vešėjusio sodo prieš daugiau 10 metų po Neries potvynio tiesiog neliko akyse. Apsemtas jis išbuvo daugiau nei du mėnesius, nudžiūvo visi vaismedžiai ir krūmai. Sodininkai ieškojo išeities, privežė daug žemių ir gruntą pakėlė virš 1,5 m. Kai žemės susigulėjo, sodino dekoratyvinius augalus, įrengė veją.

Nors sodui nebuvo palikę atskiro ploto, po metų prie dekoratyvinių augalų sodino įvairių vaismedžių bei vaiskrūmių, pakeltose lysvėse įveisė braškyną. „Per dešimtmetį augalai jau suaugo. Pagrindą sode sudaro spygliuočiai, puikiai derantys su vaisiniais ir dekoratyviais žydinčiais rododendrais, magnolijomis, alyvomis, puošniais vijokliais, hortenzijomis, rožėmis, įvairiais daugiamečiais ir vienmečiais augalais, įdomiai atrodančių akmenų kompozicijomis“, – apie atkurtą sodą pasakoja Irena.

Vasarą prie vartų akį traukia didžiuliai oranžiniai raudoni stambiažiedės ląstūnės (Campsis radicans) trimito formos žiedai ir sodri, išvaizdi žaluma. Tai nepaprastai dekoratyvi ir vešli liana, tinkama pavėsinei, pergolei, tvorai bei vartams apželdinti saulėtoje vietoje.

Ląstūnės žydi gausiai ir ilgai liepą–rugpjūtį, o pavieniai žiedai džiugina ir rugsėjį. Šių lianų žiedai išsiskleidžia paeiliui, todėl ant svyrančių šakų galima matyti žiedpumpurius, žiedus ir jau užmegztus vaisius. Pasak pašnekovės, peržydėjus augalams, užsimezga vaisiai – pailgo cilindro formos 10–12 cm ilgio dėžutės. Geriausia vaisius surinkti į maišelius, kur sunokę prasivers ir saugiai išbyrės sparnuotos sėklos.

Gegužės žiedai

Gegužę sparčiai auga ir žydi daugybė puošnių augalų, iš kurių išsiskiria nuostabus magnolijų, rododendrų, kvapniųjų alyvų ir krūminių bijūnų žydėjimas. „Itin puošnūs krūminių bijūnų (Paeonia suffruticosa) žiedai lyg šilkas tviska saulėje, maloniai kvepia tik jiems būdingu aromatu. Krūmai 1,5–2 m aukščio, stačiais stiebais ir gracingais 10–25 cm ilgio lapais. Žiedai balti, rausvi ir purpuriniai, apie 25 cm skersmens, pusiau pilnaviduriai, ilgakočiai, – augalo savybes vardija Irena. – Krūminiai bijūnai pražysta anksčiau už puikiojo bijūno veisles. Nuostabus žydėjimas tęsiasi dvi savaites ir ilgiau, nes didesni krūmai padovanoja iki 40–50 žiedų. Jie skleidžiasi palaipsniui – vieni baigia nužydėti, o kiti tik pradeda. Žydėjimo pradžioje ryškesnių spalvų, vėliau kiek išblunka. Augalai subrandina sėklas, kuriomis juos galima dauginti.“

Irena džiaugiasi, kad gegužę sodą puošia plati alyvų spalvų ir kvapų paletė, stebina gausios baltų, violetinių, alyvinių, žydrų, rožinių, rausvai raudonų ir purpurinių, tuščiavidurių ir pilnavidurių žiedų kekės. Prieblandoje alyvų aromatas pats intensyviausias, todėl temstant jaučiamas geriausiai. Mylimiausia sodo šeimininkės alyvų veislė – rusų selekcininko L. Kolesnikovo sukurta ‘Krasavitsa Moskvy‘.

Žiedai baltai rožiniai, dideli, pilnaviduriai, labai kvapūs, panašūs į roželes. Žiedynai dideli, ažūriniai. Krūmas vidutinio aukščio, žydi gausiai ir ilgai. Alyvų žiedai susiformuoja ant praėjusių metų ūglių, todėl po žydėjimo Irena nuskina peržydėjusius žiedynus. Jei reikia, krūmus geni po žydėjimo arba anksti pavasarį, praretina lają, iškerta atžalas.

Ramūs spygliuočių deriniai

Spygliuočiai sode puošnūs ištisus metus, akis ramina jų žaluma ar melsvai sidabriniai atspalviai. „Vienos iš puošniausių eglių – dygiosios eglės (Picea pungens), dažnai vadinamos sidabrinėmis. Spygliai itin dygūs, gražūs, sėklinės kilmės medžių spyglių spalva įvairuoja nuo žalsvos iki melsvai sidabriškos, – pasakoja Irena. – Puošni aukštu medžiu auginama dygioji eglė ir melsvaspyglės veislės sėjinukas, kuris nuolat karpomas ir formuojamas kompaktišku vainiku.“

Dygiosios eglės atsparios užterštam miesto orui, mažai reiklios dirvožemiui, atsparios sausroms, šalčiui ir vėjovartoms, pakenčia ūksmę, tačiau puošniau atrodo augdamos atviresnėse vietose. Pašnekovės nuomone, įdomi ir originalios išvaizdos paprastoji eglė (Picea abies) ‘Cranstonii’, dažnai vadinama gyvatšake, per 15 metų užauganti apie 6–7 m. Išsiskiria netaisyklinga laja ir nusvirusiomis šakelėmis. Ypač egzotiškai atrodo vyresni medžiai. Spygliai ilgi, stambūs, tvirti. Ji skiepyta į dygiąją eglę.

Sodininkė mėgsta formuoti spygliuočius: įvairius kadagius, kalnines pušis, tujas, egles, kėnius, kad augalai būtų kompaktiškesni, užimtų mažiau vietos ir išsaugotų erdvę. Netipiška vynvyčio gyvatvorė Sode maloniau ilsėtis, kai žvilgsnis atsimuša ne į kaimynų tvorą, bet į žalią augalų užtvarą.

Šeimininkės teigimu, vienas iš retai auginamų nereiklių augalų, tinkamų gyvatvorei, – penkialapis vynvytis (Parthenocissus quinquefolia). Lietuvoje seniau ypač populiari greitai auganti liana dabar kiek primiršta. Rudenį, atvėsus orams, vynvyčiai tampa dar puošnesni, užsiliepsnoja ryškiais rausvo purpuro atspalviais.

Žiemą žvilgsnį traukia apšerkšnijusių ir apsnigtų susipynusių stiebų mozaika. Lipdami penkialapiai vynvyčiai ūseliais kabinasi už tvoros tinklo ir kyla į viršų. Kasmet pavasarį Stankai gyvatvorę apkarpo, kad išlaikytų formą. Žydi birželį–liepą. Vaisiai melsvai juodi, smulkūs, nevalgomi, bet labai mėgstami paukščių. Vynvyčiai atsparūs šalčiui, ligoms, įvairioms augimo sąlygoms.

Rūta ANTANAITIENĖ

Romualdo ŠEŠTAKAUSKO nuotraukos

Straipsnis buvo publikuotas žurnale „Rasos“

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.