Užgavėnių blynai iš senojo vandens malūno

Kaip sugalvojote prikelti daugiau nei 300 metų Šlyninkos vandens malūną?

Iš tiesų tai nesugalvojome. Čia 71 me­tus gyveno mano tėvai – įsikūrė būdami jauni. Dabar garbaus amžiaus mama liko viena, jai jau reikėjo pagalbos, todėl su vyru palikome darbus ir atvykome pas ją. Kadangi malūnas niekada nenustojo veikti, nusprendėme jo neuždaryti – te­mala ir toliau!

Malūnas veikė per visą sovietmetį?

Po karo buvo nacionalizuotas ir skir­tingais laikotarpiais priklausė kolūkiui, žemės ūkio bendrovei, tačiau visada teikė paslaugas gyventojams. Malūnų nebūdavo per daugiausia – mūsiškio statytojas buvo pastatęs septynis. Tad žmonės vežimais gabendavo grūdus malti ten, kur jiems buvo arčiau, patogiau.

Aišku, dabar tokių darbų mažėja. Keičiasi žmonių veikla. Nedaug likę smulkių ūkininkų. Būna, atvažiuoja su priekaba, bet ne tiek, kiek anksčiau. Vis dėlto malūnas veikia! Malame miltus ir sau, ir parduoti. Prekiaujame įvairiais trapučiais, ruošiniais sausainiams. Sten­giamės naudoti sveikesnius, natūralesnius maisto produktus. Bet turime ir šiuolai­kinių patiekalų: picų, virtinių. Kepame pyragus, kibinus.

Mūsų malūnas ypatingas, nes dirbame paveldo principu – malame, kaip maldavo prieš 100 metų ir anksčiau. Nenaudojame modernizuotos įrangos, priedų. Todėl pas mus daug kas ir važiuoja. Mes ir parduo­tuvės neturime: malame miltus, supilame į maišelius ir stengiamės iškart parduoti. Mūsų miltai neapdoroti chemiškai, todėl galioja 2–3 mėnesius, ne ilgiau.

Tinkamai sandėliuojami grūdai gali stovėti saugykloje ir kelerius metus. Bet sumaltas produktas staiga tampa visiems įkandamas. Laikomas šilčiau, drėgniau ilgai neišsilaikys. Perka ieškantieji natūralumo, sveiko maisto.

Kokius grūdus malate?

Daugiausia kviečius, rugius, miežius. Žirnių neturime, nes nėra paklausos, bet jei kas atveža, tai galime sumalti. Nemalame tik grikių – jie juodi, o mūsų įranga medinė. Taigi labai juodina medį ir miltai patamsėja.

Netoli mūsų Baltriškių kaime yra Tiberia­dos bendruomenės vienuolynas. Vienuoliai rankomis sėja ir pjauna labai sveikus speltos kviečius. Mes jų grūdus perkame, malame ir prekiaujame miltais. Jų skonis panašus į riešutų. Miltai brangūs, bet labai sveiki.

Dabar malūnas – turistų traukos vieta. Tačiau Vilniuje Jūsų vyras turėjo statybų verslą, pati dirbote draudimo įmonėje. Malūnininko ir jo gaspadinės darbas labai skiriasi nuo ankstesnės veiklos.

Teko persikvalifikuoti, nes vyro verslas šiame krašte neperspektyvus, atokiau nuo sostinės statybų mažai, o aš negalėjau palikti mamos. Todėl teko sugalvoti veiklą, kuria galėtume užsiimti namuose.

Pirmiausia sutvarkėme aplinką. Kai atvažiavome, čia buvo mažas namelis, malūnas ir pelkė. Taigi praplėtėme namą. Per pusę metų vyras tvarto vietoje įrengė seklyčią ir amatų namus. Iš pradžių aplin­ką tvarkiau pati, paskui jau su draugių ir kaimynių pagalba. Šiuo metu yra įkurta bendruomenė – Šlyninkos vandens malū­nas, kuri veikia kaip juridinis asmuo, taigi įdarbiname žmonių, padedančių tvarkytis, organizuoti šventes.

Aplinkiniai gurmanai ir sveikuoliai tikrai žino šią vietą, taip pat ir turistai, atvažiuojantys klausytis malūnininko Stasio istorijų ir valgyti blynų.

Greta malūno reikėjo imtis dar kažko. Jei vyras malūnininkas, tai aš – šeimininkė, gaminu viską iš malūno produktų: miltų, kruopų! Taip ir atsirado įvairios programos, edukacijos: gamini, vaišini, pasakoji.

Rodome vaikams ir suaugusiesiems, patiekalai. Taip sertifikavome ir tautinio paveldo gaminius: miltus, kruopas, trijų rūšių duoną ir karštąjį patiekalą – smeto­niškus blynus!

Šlyninkos malūno smetoniški blynai žinomi visoje Lietuvoje.

Blynai mūsų krašte vadinami razavais – labai senoviški, iš kvietinių rupaus malimo miltų (razavų – vieną kartą sijotų). Tokių mūsų senoliai pasigamindavo sukdami rankines girnas. Jie su sėlenėlėmis, taigi kiek tamsesni už sijotus miltus.

Žmonės atvyksta ir į malūne organi­zuojamas šventes.

Pas mus gražu ir vieta patogi – netoli miesto. Dėl to svečius kviečiame dar ir į dvi pavasarį vykstančias šventes. Viena – Cibulinis, gegužės 7–8 d., per Šventą Stanislovą. Jei dienos išpuola savaitės viduryje, švenčiame savaitgalį. Sodiname svogūnų, gaminame maistą, vaišiname tal­kininkus. Tai darome linksmai, suvažiuoja amatininkai, šurmuliuoja mugė. Tiesa, porą metų šventė nevyko dėl pandemijos, kaip bus šiemet, dar nežinia.

Kita šventė – Užgavėnės. Kodėl prie malūno? Nes tai kaimo šventė, ir čia ga­minami pagrindiniai Užgavėnių patiekalai. Visi žino, kad atsisveikinant su žiema, bai­giantis maisto atsargoms, reikia paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti! Valgydavo daug mėsos ir gamindavo šiupinį iš kruopų, žirnius su kiauliena, spurgas, kiaušinienę ir visokiausių blynų. Užgavėnės visada siejamos su blynais, todėl pas mus jos ir vyksta malūne!

Šlyninkoje susirenka Zarasų miesto svečiai ir patys zarasiškiai, aplinkinių kai­mų gyventojai. Pas mus šventė ne sceni­nė – dalyvauja visi. Tiesa, renginys ilgai neužtrunka, nes šalta, maždaug nuo 10 iki 16 val. Susirinkusieji pašoka, patry­pia, pasiklauso persirengėlių programos, pavalgo – juk per Užgavėnes svarbiausia sočiai ir riebiai privalgyti!

Ar deginate Morę?

Mūsų krašte, Zarasuose, nėra Morės, vietoje jos – Gavėnas! Jis būna iš šiaudų, papuoštas, pakeltas į viršų, paskui pagal mūsų krašto tradicijas ne deginamas, o pakišamas po ledu!

Užgavėnių šventės programą paruošia kultūros centro etnografai. O mūsų – vieta, apranga, vaišės.

Vaišės – labai atsakinga renginio dalis, kai tenka pamaitinti daug žmonių.

Reikia rimtai pasiruošti. Iš vakaro kros­nin pastatome šiupinį. Tam naudojame didelį ketaus puodą, vadinamą sagonu. Tai taip pat tautinis paveldas. Į šį puodą lygiomis dalimis dedama visokių kruopų, spirgų ir kišama į krosnį nakčiai. Kitą dieną 10 val. jos jau būna labai gerai iššutusios. Šiupinys ir yra pagrindinis mūsų Užgavėnių patiekalas.

Ką dar dedate ant Užgavėnių stalo?

Jei pavyksta nusipirkti, verdame kiaulės galvą. Jos valgymo tradicijos labai įdomios. Sakoma, kad jei žmogus gauna paragauti ausies – visus metus bus labai protingas: viską girdės ir išmoks. Jei knyslės, tai visus metus dirbs, knisis, turės daug pinigų. Jei liežuvio – bus iškalbingas. Todėl visi stengiasi paragauti visko!

Kiaulės galvą anksčiau irgi virdavome dideliame puode per naktį. Tik taip ji daž­nai perverda, nes naktį sunku sužiūrėti ir laiku ištraukti puodą. Tad pastaruoju metu verdame ant ugnies ir baigiame laiku.

Blynų kepame įvairiausių, tačiau pagrin­diniai – smetoniški, razavi. Juos kepame ir ant kiaulės taukų, ir ant aliejaus. Šiaip svečius vaišiname keptais ant aliejaus, nes šiais laikais žmonės labai riebiai valgyti nepratę. Bet Užgavėnėms kepame ant taukų – kitoks blynų kvapas, skonis, o ir taukų tuo metu visada yra.

Jūsų blynai, kiek teko ragauti, pa­tiekiami nebūtinai su uogiene, bet ir su spirgučiais.

Taip! Nors svečiams duodame ir uo­gienės, bet iš riebios šoninės, svogūnų, grietinės darome spirgų padažą, o vasarą pridedame dar ir svogūnų laiškų.

Iš kur atradote tokių receptų?

Išmokau iš savo močiutės. Tiek mano promočiutė, tiek močiutė kilusios iš Ro­kiškio ir buvo labai geros šeimininkės. Mama taip pat daug gamindavo, tik kitus patiekalus, – juos irgi moku. Pavyzdžiui, kruopų vėdarus. Bet jų Užgavėnėms ne­ruošiu. Tokius blynus, močiutė pasakojo, anuomet kepdavo vaikams. Labai paprasti, nebrangūs, be pieno, su mažai kiaušinių – girnomis susimalei miltų ir kepi. Taukų, spirgų, grietinės gyvulius laikę žmonės visada turėdavo. Taigi tai blynai iš paprastų kaimiškų produktų.

Dabar jau sunkiau gauti tikros kaimiškos grietinės, aplinkui nėra ją parduodančių ūkininkų. Viską perkame iš parduotuvės, kruopščiai atsirinkę, kas mums tinka.

Ar bendruomenės nariai, ypač senesni gyventojai, paįvairina šventes savomis tradicijomis?

Be abejo! Jų pasakojimais remiamės ir rengdami šventes, ir per susibūrimus klausomės pasakojimų, kaip viskas buvo anksčiau: kaip žmonės gyveno, ką darė, ką valgė. Aš iš namų išvažiavau būdama paauglė, mažai atsimenu. Gaila, kad per 16 metų, kuriuos čia esame, netekome labai daug mūsų kaimynių močiučių – ką spėjome sužinoti, tą spėjome. Dabar tai perduodame kitiems. Juk mūsų pa­grindiniai svečiai – vaikai, dažniausiai ketvirtokai–penktokai, iš visos Lietu­vos. Jiems rengiame edukacijas, prieš Kalėdas kepame kūčiukus, kitais metų laikais – duoną, sugalvojome programą „Duonos kelias“.

Mūsų bendruomenėje daug veiklių žmonių. Mus palaikęs ir šventėse lanky­davęsis profesorius Libertas Klimka sakė: darykite, saugokite tradicijas! Tai pastūmėjo organizuoti tradicines šventes. Norėjome, kad nebūtų komercijos, stengėmės ieškoti savo kultūros ir visko, kas ją primintų.

Jei savi blynų receptai jau pabodo, išbandykite malūne kepamų blynų.

Smetoniški blynai

Autentiškas receptas didelei šeimai arba kolektyvui.

Reikės:

• 1 kg razavų (rupaus malimo) kvietinių miltų
• kiaušinio
• 16 g cukraus (žiupsnelis)
• 8 g druskos (žiupsnelis)
• 2 stiklinių šalto vandens
• 20 g sodos, nugesintos su grietine
• 100 g kiaulienos taukų arba saulėgrą­žų aliejaus kepti

Miltus užpilkite šaltu vandeniu. Kol brinksta, kiaušinius išplakite su cukrumi ir druska. Sudėkite su grietine nugesintą sodą. Viską gerai išmaišykite ir kepkite.

Valgoma su uogiene, spirgais, grietine arba net daržovėmis. Mes šiuos blynus siūlome su spirgų padažu.

Spirgų padažas smetoniškiems blynams

Zarasų krašte toks buvo įprastas.

Reikės:

• 1,5 kg kiaulienos šoninės
• 16 g druskos
• 2 g pipirų
• 100 g grietinės
• 100 g svogūnų

Supjaustykite kiaulienos šoninę mažais gabalėliais, sudėkite į puodą ir pašaukite į krosnį – lygiai taip pat juos galima apkepti ant keptuvės, kol suspirgės. Kai gabalėliai išsilydo, nupilkite riebalus, dėkite pakepintą svogūną, grietinę, pagardinkite druska, pipirais. Karštą padažą tiekite atskiruose indeliuose, kad kiekvienas įsidėtų, kiek nori.

Gaminant tokį padažą vasarą, dedame žalių svogūnų laiškų, galima pagardinti ir krapais. Miltų nededame, nors daug kas spėja, kad jų ten yra!

Aukštaitiškas šiupinys

Tikras Užgavėnių valgis – labai riebus! Produktų kiekiai apytiksliai, anksčiau juk niekas neseikėdavo gramais. Matavimo vienetai būdavo žiupsniai, saujos, dėl to dėdavo visko iš akies.

Reikės:

• 200 g kvietinių kruopų
• 200 g miežinių kruopų
• 200 g avižinių kruopų
• 200 g žirnių
• 1–1,5 kg geros (būtinai riebios) šoninės
• 0,5 kg svogūnų
• Pipirų, druskos, lauro lapo

Dieną prieš šventę pamerkite kruopas. Išbrinkusias vakare sudėkite į didelį puodą. Šoninę supjaustykite spirgučiais, pake­pinkite, suberkite supjaustytus svogūnus, pagardinkite pipirais, druska. Pakepintus svogūnus su spirgais užpilkite ant mirkytų kruopų, įpilkite šiek tiek vandens, dėkite dar pipirų, druskos, lauro lapą, puodą kiškite į krosnį ir uždarykite nakčiai. Kitą rytą ištraukę karštą puodą, viską permai­šykite. Valgykite ir vaišinkite svečius!

„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKĖ

Reginos Veselienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.