Užsieniečiai žavisi lietuvių kultūra, apipinta legendomis ir tradicijomis

„Tuo metu nebuvo taip, kaip dabar, jog dauguma lietuvių mokėtų anglų kalbą ir galėtų susišnekėti su amerikiečiais. Erasmus+ programos studentai ilgainiui vis aktyviau pradėjo atvykinėti į Lietuvą, kur pusmetį ar metus mokydavosi mūsų universitetuose. Jie norėjo išgyventi mūsų šalyje, tad teko pradėti mokytis lietuvių kalbos. Tuomet tai buvo išgyvenimo kalba, nes pramokę šnekamąją kalbą jie galėdavo susikalbėti parduotuvėje, užsisakyti kavos kavinėje, susipažinti su lietuviais.

Metais bėgant, Lietuva tapo jiems įdomia šalimi, vedini smalsumo užsieniečiai vis atvykdavo į Vilnių ar Kauną, pradėjo domėtis, kas esame, kokia mūsų šalies kultūra, istorija, lankytis muziejuose, ragauti cepelinus“, – pasakoja V. Leonavičienė.

Šiandien užsienio universitetų studentus ne ką mažiau žavi kiek neįprasta lietuvių kultūra, apipinta legendomis ir tradicijomis. Nuotolinės lietuvių kalbos ir kultūros pamokos tapo patrauklios dėl dėstytojų kuriamos jaukios mokymosi aplinkos, skirtingose laiko juostose ir žemynuose patogaus paskaitų laiko, galimybės mokytis pagal esamus kalbinius gebėjimus bei sociokultūrinį kontekstą suskirstytose nedidelėse grupėse.

Sausio mėnesį VDU Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursuose dalyvauja 54 užsieniečiai iš daugiau nei 15 pasaulio šalių, taip pat 84 ukrainiečiai. Kursai vyksta nuotoliniu būdu, tik ukrainiečiai mokosi gyvai Vilniuje.

Iš Naujosios Zelandijos – atgal į Lietuvą

Lietuvių kalbos ir kultūros žiemos kursų dalyvė Barbora Sharrok, gimusi Lietuvoje, tačiau užaugusi Naujoje Zelandijoje, sako jaučianti didelę kaltę, kad negali laisvai kalbėti lietuviškai ir nesijaučia esanti „tikra lietuvė“.

„Kai būdama penkerių metų pradėjau lankyti mokyklą, nesupratau angliškai, o dabar susikalbėti lietuviškai yra dar sunkiau. Labai noriu sukurti gilesnius santykius su savo šeimos nariais, kurie gyvena Lietuvoje, noriu pažinti Lietuvą, suprasti, ką reiškia gyventi šioje šalyje“, – pasakoja lietuvių kalbos kursus lankanti B. Sharrok.

Barboros šeima Lietuvoje buvo daugybę kartų, lankė čia gyvenančią jos mamos giminę. Pati Barbora gimė Lietuvoje, o augo Naujoje Zelandijoje – ji džiaugiasi, kad kovo mėnesį atvyks gyventi į Lietuvą. Jei pavyks, stažuosis „Bring Together Lithuania“ projekte, jei ne, tęs savo kaip programų kūrėjos darbą, gyvens netoli Tauro kalno ir Lukiškių aikštės.

„Velykų metu mes kasmet dažydavome kiaušinius bei puošdavome medžių šakeles. Mano mama buvo lietuvių bendruomenės narė, tad aš visuomet dalyvaudavau įvairiuose lietuviškų tradicijų renginiuose, dažnai jie būdavo rengiami ir mūsų namuose. Man atrodo svarbu turėti ryšį su savo kultūra, su šventėmis, kurios yra kur kas svarbesnės nei tik „laisva diena pailsėti nuo darbų”. Švenčių, tradicijų išlaikymas, jų perdavimas iš kartos į kartą man yra svarbus uždavinys“, – sako pašnekovė.

Sėkmingai laužo vieną stereotipą

Lietuvių kalbą užsieniečiams dėstantis Joris Kazlauskas sako, kad studentai sėkmingai laužo vieną stereotipą apie lietuvių kalbą – kad jos mokytis yra labai sunku. Joris įsitikinęs: mokytis jos gal ir nėra lengva, ypač tiems, kurių gimtosios kalbos nėra giminiškos lietuvių kalbai, bet išmokti įmanoma.

„Vienas šauniausių to įrodymų yra trys šį rudens semestrą mano mokytos studentės iš Japonijos – Waka, Yuri ir Mizuki, kurios baigiantis semestrui per žodinį kalbėjimo egzaminą gebėjo ne tik spontaniškai ir teisingai parinkti reikiamas linksnių, giminės ir skaičiaus galūnes, bet ir vartoti gausų, kaip A1 lygiui, žodyną“, – džiaugėsi jis.

Ar tai reiškia, kad vos per mėnesį užsieniečiai gali išmokti lietuvių kalbos? J. Kazlauskas sako, kad tai visgi tėra iliuzija. Bet pramokti tikrai įmanoma. Anot jo, mėnesį pasimokę lietuvių kalbos užsieniečiai jau gali lietuviškai prisistatyti, papasakoti apie savo šeimą, draugus, darbą, studijas, pomėgius ir apie šiuos dalykus paklausinėti kitų.

„Po mėnesio studijų jie jau gali jus pakviesti į teatrą pažiūrėti spektaklio, o po spektaklio – pakviesti pavakarieniauti į restoraną. Jeigu nerandate norimo restorano, užsieniečiai jau gali paklausti gatvėje sutiktų praeivių, kaip iki to restorano nueiti, o pačiame restorane – užsisakyti norimų patiekalų ir gėrimų. Ir, be abejo, visa tai jie gali padaryti lietuviškai. Mėnesį pasimokius, įgytų lietuvių kalbos žinių tokiose situacijose užtenka“, – neabejoja J. Kazlauskas.

VDU pranešimas