V. Janulevičius. Kinija: draugauti negalima pyktis

Šiame naujame kontekste Europa atsiduria keblioje kryžkelėje. Ar ji iš tiesų siekia atsiverti Kinijai kaip alternatyvai JAV, ar tik naudoja Pekiną kaip svertą derybose su Vašingtonu? Kol Europos Komisijos komisarai vyksta į Kiniją, o tokių šalių kaip Ispanija lyderiai susitinka su prezidentu Xi Jinpingu, JAV viešai demonstruoja siekį – atjungti Kiniją nuo Vakarų rinkų, ypač aukštųjų technologijų ir automobilių sektoriuje.
Tačiau svarbu suprasti, kad Kinija jau seniai nėra pašalietė Europos rinkose. Ji tapo sisteminiu žaidėju, dažnai veikiančiu per agresyvų dempingą. Europos saulės modulių gamintojai, išstumti pigesnių kiniškų prekių, elektromobilių sektorius, kuriam šiandien ES pradeda subsidijų tyrimus, – tai tik keletas sektorių, kurie patyrė tiesioginį poveikį. Europos rinkos perpildytos prekėmis iš „Shein“, „Temu“, „Alibaba“ ar „TikTok Shop“, kurios, prekybos karui tarp JAV ir Kinijos tapus realybe, dabar masiškai nukreipiamos į Europos rinką.
Trumpo „rojus“ Kinijai – be muitų, be atsakomybės – baigiasi. Tačiau Europai tai dvigubai skaudi situacija: viena vertus, ji susiduria su dar didesne kiniškų prekių invazija, kita vertus – praranda savo derybinius svertus prieš Vašingtoną. Kokias spaudimo priemones turės Europa, kai prasidės derybos su Trumpo komanda dėl ES produkcijos tarifų? Nors ES išlieka viena didžiausių pasaulio ekonomikų ir svarbi geopolitinė žaidėja, negalime ignoruoti Kinijos, kuri savo mastu, gyventojų skaičiumi ir vis stiprėjančia ekonomine bei technologine galia jau yra – o kai kuriais aspektais ir seniai – didesnė nei Europos Sąjunga.
O ką Lietuva? Deja, šiame geopolitiniame žaidime Lietuva atrodo tarsi pašalinta iš didžiųjų sprendimų rato. Šiandien esame vienintelė ES šalis, neturinti normalių diplomatinių santykių su Kinija. Neturime ambasadoriaus Pekine, neturime priėjimo prie sprendimų, kuriuose aptariama prekybos politika su viena didžiausių pasaulio ekonomikų. Premjeras Gintautas Paluckas atvirai pripažįsta: Lietuva „iškrenta iš ES konteksto“. Tai – ne tik politinis signalas. Tai – tiesioginė ekonominė rizika. Galime turėti vienokią ar kitokią poziciją, draugauti su Kinija (abejotina, bet tarkime) arba kovoti su ja, bet kas iš tos pozicijos, kai tavęs tiesiog nėra prie stalo?
Prezidentūra ir Užsienio reikalų ministerija teigia, kad Lietuva siekia santykių su Kinija normalizavimo, tačiau tik tuo atveju, jei tai neprieštarautų Lietuvos vertybėms. Tokia laikysena yra svarbi. Kaip pažymi buvęs Lietuvos ambasadorius Kinijoje Remigijus Motuzas, Kinijos reikalavimai Lietuvai – pirmiausia dėl Taivaniečių atstovybės pavadinimo – yra tokie, su kuriais Lietuva sutikti negali. Todėl normalizacijos sąlygos šiandien nėra lygiavertės – kol kas tai ne derybos, o bandymas primesti poziciją. Ir vargu bau ar tai kada nors pasikeis. Turime reikalų ne su demokratijos bastionu ir Vakarų vertybinio pasaulio dalimi. Todėl ir mūsų europietiškos žaidimo taisyklės – tai ne apie Kinijos, flirtuojančios su Rusija, politiką.
Tačiau šalia vertybių būtina turėti ir strategiją. Kaip Lietuva apsaugos savo verslą nuo nesąžiningos konkurencijos, jeigu net nedalyvauja formuojant ES atsaką? Kaip mūsų gamintojai išliks konkurencingi pasaulyje, kai mūsų balsas nefigūruoja nei Briuselyje, nei Pekine, nei Vašingtone?
Lietuvos pramonininkų konfederacija laikosi nuoseklios pozicijos: Lietuva turi būti aktyvi sprendimų dalyvė, o ne stebėtoja. Turime ir kelti klausimą dėl „de minimis“ taisyklės, leidžiančios kiniškoms prekėms apeiti mokesčius. Bet turime vystyti tokius prekybinius santykius, kurie mums naudingi ir reikalingi. Turime būti tie, kurie gina ES rinką nuo nesąžiningos konkurencijos, bet kartu geba strategiškai veikti tiek ES viduje, tiek globalioje arenoje.

LPK informacija