Vaismedžius skiepijame ir žiemą

Pusiaužiemiui atėjus, daugeliui atrodo, jog sodininkams nėra ką veikti. Tačiau turint paruoštų poskiepių žiema yra tinkamas metas skiepyti vaismedžius. Pasidalyti savo patirtimi ir pamokyti „Rasų“ skaitytojus, kaip tai daryti, sutiko broliai sodininkai Edmundas ir Romas Vrublevskiai.

Skiepijimas – nuo seno taikomas būdas siekiant išlaikyti nepakitusias vaismedžių veislines savybes. Prieš 2 000 metų vaismedžiai buvo skiepijami suglaudžiant du medelius. Jiems suaugus, vienam būdavo nupjaunama viršūnė. Skiepytas medelis susideda iš poskiepio ir įskiepio.  Poskiepis – vaismedžio dalis, į kurį skiepijama norima veislė, tai įsišaknijantis augalas. Įskiepis dažniausiai yra ūglio dalis arba akutė. Suaugę šie komponentai sudaro skiepą. Pagal dauginimo būdą poskiepiai yra sėkliniai ir vegetatyviniai. Būtina parinkti tinkamiausius poskiepius ir tiksliai žinoti, kokią veislę tinka skiepyti į tam tikrą poskiepį, kad įskiepis su poskiepiu derėtų. Nuo tinkamai parinkto poskiepio priklauso ne tik formuojamo medelio aukštis, derėjimo laikas, bet ir derlingumas, atsparumas ligoms bei šalčiui.

Pirmiausia skiepijami kaulavaisiai E. ir R. Vrublevskiai kiekvieną žiemą po Trijų Karalių pradeda skiepyti sodo augalus. Jie tai daro šiltoje patalpoje, kurioje palaikoma apie 10 oC temperatūra. Taikomas ūglinis skiepijimas, kai įskiepiui imamos ūglių atkarpos su 1–3 pumpurais (1). Skiepūgliai – tai sveikų veislinių vaismedžių ūgliai. Jie imami žiemos pradžioje, prasidėjus šalčiams. Pirmiausia skiepijamos trešnės, slyvos, abrikosai, vyšnios, nes kaulavaisių yra trumpiausias ramybės periodas. Paskui eina kamieninių serbentų, agrastų, aronijų, saldžiavaisių šermukšnių, gudobelių, šliandrų, kriaušių, obelų, lazdynų skiepijimas. Žiemos metu patalpoje augalai skiepijami iki kovo pabaigos. Vėliausiai – obelys, nes jų ilgiausias ramybės periodas.

Poskiepius ruošiame rudenį Skiepyti žiemą nėra sudėtingiau nei pavasarį ar vasarą. Tačiau sėkmingam žiemos skiepijimui specialiai reikia paruošti augalus – poskiepius, įskiepius, medžiagas, darbo patalpas, turėti drėg­ną ir šaltą su pastovia –1–2 oC temperatūra rūsį. Gražūs vienmetukai arba net kelerių metų poskiepiai iškasami rudenį ir spalio mėnesį sodinami į vazonus. Ypač gajūs paauginti dar metus vazonuose. Dalis rudenį iškastų vienmetukų, kurie nesodinami į vazonus, surišami po 10–50, o jų šaknys, kad neišdžiūtų, pamirkomos molio ir mėšlo tyrėje. Naudojami ir vandens kristalai, kurie vandenyje išbrinksta, sudarydami gelio konsistenciją. Paskui augalai sudedami į polietileninius maišus ir iki skiepijimo laikomi šaltame (–1–2 oC) ir drėgname rūsyje (90–95 proc. santykinis oro drėgnis) (2). Vrublevskių rūsyje net ir balandžio mėn. būna vėsu, temperatūra pakyla tik iki 3–4 oC šilumos. Broliai dalį poskiepių su vazonais laiko rūsyje, o kitus – lauke, uždengę rudenį lapais. Poskiepiai patikimai žiemoja, kai yra apie 10 cm sniego sluoksnis. Sodininkai pastebi, jog negalima poskiepių ir įskiepytų augalų laikyti šiltesnėje aplinkoje, nes esant 8 oC temperatūrai prasideda augalų vegetacija, ima sprogti pumpurai, gali pakenkti grybinės ligos. Vėlų rudenį arba žiemos pradžioje pasirūpinama ir skiepūglių. Esant švelniai žiemai galima pasiruošti tą pačią dieną sode. Negalima naudoti nesumedėjusių skiepūglių.

Pradedame skiepyti R. ir E. Vrublevskiai skiepija pagal vokišką technologiją, naudoja dezinfekuotus aštrius peilius, sekatorius. Skiepus apriša specialiomis gumytėmis, kurios nuo saulės ultravioletinių spindulių vasarą suyra (nereikia nurišinėti). Skiepai dezinfekuojami fungicidų tirpalu – jis apsaugo nuo grybinių ligų ir greitina prigijimą, o skystas vaškas spartina prigijimą ir apsaugo nuo išorinio poveikio. Į vandens vonelę įstatytame inde ištirpinamas vaškas, tirpstantis 65 oC temperatūroje. Jo gryno nedera kaitinti, nes galima sudeginti. Per aukštoje temperatūroje ištirpintas vaškas gali pakenkti įskiepytam augalui, o ištirpusio per žemoje temperatūroje bus didesnės sąnaudos. Prieš skiepijimą būtina įvertinti poskiepio ir įskiepio būklę. Brazdas – požievinis sluoksnis – turi būti žalias, o mediena balta (išskyrus, pavyzdžiui, raudonlapių augalų: rojaus obelaičių, slyvų, ievų, ji bus rausva arba raudona). Skiepūgliai turi būti nesusiraukšlėję, sultingi, be apšalimo požymių. Apšalimo požymiai būna matyti iš patamsėjusios šerdies ir medienos. Iki skiepijimo likus dviem valandoms skiepūgliai ir poskiepiai su vazonais ar polietilenu aprištomis šaknimis įnešami į kambarį ar kitą šiltą patalpą (apie 10 oC). Prieš skiepijimą poskiepiai ir skiepūgliai nuvalomi sausu skuduru. Įskiepiai ruošiami su 2–4 stipriais pumpurais. Pjūviai daromi 3–7 cm ilgio. Skiepyti reikia kuo greičiau, geriausiai – per 1 min., o per 2 min. – patenkinamai. Skiepyti augalai laikomi šiltoje patalpoje apie savaitę. Paskui vėl sunešami į šaltą rūsį ir laikomi iki sodinimo balandžio mėnesį. Tuomet ant kai kurių augalų jau matyti per vašką sprogstantys pumpurai. Žiemą vaismedžių, vaiskrūmių ir dekoratyvių lapuočių žievė neatsiknoja (neteka sultys), todėl skiepijama sudūrimo, priglaudimo, įskėlimo būdais.

Skiepijimas sudūrimu Paprastasis sudūrimas – tai populiariausias ir veiksmingiausias skiepijimo būdas. Naudojamas, kai įskiepis ir poskiepis yra vienodo storio, maždaug kaip pieštuko (0,5–0,6 cm), o jų skersmuo sutampa arba mažai (1–2 mm) skiriasi. Kartais galima skiepyti ir plonus, 3 mm skersmens, arba storus, iki 1,5 cm skersmens poskiepius. Skiepijant sudūrimu lieka maža žaizda, todėl skiepas greitai prigyja. Šiuo būdu galima skiepyti vaismedžius: obelis, kriaušes, trešnes, slyvas, gudobeles. Galima skiepyti į kaklelį, kamieną ir atskiras šakas. Prieš skiepijimą poskiepis ir įskiepis nuvalomi sausu skudurėliu. Įskiepio ūglis priešingoje apatiniam pumpurui pusėje skiepijimo peiliu nupjaunamas įstrižai. Pjūvis turi būti 3–4 kartus ilgesnis nei įskiepio skersmuo. Toks pat pjūvis prieš tai daromas poskiepyje. Abu komponentai suglaudžiami, o skiepijimo vieta ištisai ir tvirtai (išskyrus pumpurą) aprišama gumyte. Jei poskiepio ir įskiepio storis nevienodas, tuomet reikia stengtis, kad jų abiejų brazdas sutaptų bent iš vienos pusės arba taikyti kitus skiepijimo būdus. Skiepijant pagerintu sudūrimu su liežuvėliu (3), žaizdos daromos kaip paprastojo sudūrimo, o poskiepio žaizdų plokštumoje įpjaunama taip, kad susidarytų liežuvėlis, dėl kurio skiepijimo komponentai tvirtai sukimba ir laikosi. Labai svarbu, kad sutaptų jų brazdo sluoksniai. Liežuvėlis padidina brazdo plotą, gaunamas didesnis auginamų ląstelių paviršius. Aprišama gumyte neužrišant pumpurų.

Skiepijimas šoniniu priglaudimu Šoninis priglaudimas dažniausiai taikomas, kai poskiepis storesnis, o įskiepis plonas. Šis skiepijimo būdas yra geresnis už įskėlimą, nes lieka mažesnės žaizdos, o jas greičiau užgydo brazdas. Skiepijant šoniniu priglaudimu su liežuvėliu (4) (lyginant su šoniniu priglaudimu) privalumas yra tas, jog liežuvėlis neleidžia įskiepiui išlūžti nuo vėjo ar kito mechaninio poveikio, patikimiau ir tvirčiau laikosi. Įskiepio pumpuras turi sutapti su poskiepio pumpuru (5).Galima taikyti ir dvigubą šoninį priglaudimą su liežuvėliu. Jeigu skersmuo yra daug didesnis, tada naudingesnis dvigubas šoninis priglaudimas su liežuvėliu, nes tuomet užgis žaizda poskiepyje. Šie būdai naudojami trešnėms, slyvoms ir kitiems kaulavaisiams, šermukšniams, gudobelėms, svarainiams, cidonijoms skiepyti.

Įskėlimas Įskėlimas – paprasčiausias skiepijimo būdas (6). Jis naudojamas, kai nesutampa įskiepio ir poskiepio skersmuo, poskiepis būna storesnis, o įskiepis kur kas plonesnis. Dažniausiai į poskiepį įspraudžiami du įskiepiai priešingose pusėse, o kartais ir keturi, darant du įskėlimus. Į poskiepį įspraustas įskiepis gerai laikosi savaime ir nenukrenta. Trūkumas – lieka didesnė žaizda, kuri ilgiau gyja. Šis būdas dažnai naudojamas perskiepijant senus medžius.

Poskiepių parinkimas Skiepijant šermukšnius, poskiepiu naudojamas paprastasis ir švedinis šermukšniai. Galima įskiepyti vieną ar kelias veisles arba ir kai kurias gudobelių rūšis (šiuo atveju šermukšnis gudobelei yra kaip žemaūgis poskiepis, o paskiepyta gudobelė išauga iki 3 m aukščio), aronijas, svarainius, cidonijas. Į vienapiestę gudobelę galima skiepyti švelniąją, taškuotąją ir grauželines gudobeles, kai kurias medlievų rūšis, šliandrą.

Švara Skiepijimo vietos negalima liesti rankomis, niekuo netepti. Atliekant sudėtingus skiepijimus, kartais naudojamas specialus fungicidas padarytoms žaizdoms tepti (7). Skiepas nuo išdžiūvimo ir ligų iki pavasario užkonservuojamas, panardinant skiepijimo vietą į skystą ištirpintą vašką (8). 

Rūta ANTANAITIENĖ Autorės nuotraukos

 Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.