Vakarų Lietuvos ūkininkai jaukinasi smidrus

Trumpas sezonas

Šalia Vėžaičių, Kavaliauskų kaime, 60 arų smidrų augina Jolanta Vaičiulienė. Šį pavasarį jau pirmą kartą ėmė smidrų, augusių dvejus metus, derlių. „Aš augusi kaime. Nevadinu savęs ūkininke, bet savo stalui visuomet užsiauginu ir bulvių, ir morkų, ir kitokių daržovių. Aplink namus yra apie 2 ha žemės. Nesinorėjo laikyti vien žole apaugusių plotelių. Tai ir pasodinome smidrų. Manau, kad investicija – ne vienai dienai“, – pasakojo J. Vaičiulienė.

Smidrų daigeliai į Klaipėdos rajono ūkį atkeliavo iš Nyderlandų. Prieš užsiimdama smidrų auginimu, moteris dalyvavo mokymuose, domėjosi šia kultūra. J. Vaičiulienė su vyru Gintaru įveisė 10 tūkst. smidrų daigelių. Dar pagalbos sulaukė ir iš namiškių, draugų, pažįstamų. Daigelius guldė viena kryptimi, tarp daigelių paliko nemažus tarpus, kad galėtų su traktoriumi pravažiuoti. Smidrų augintojai didžiausią įspūdį paliko apie 20 centimetrų ilgio smidrų šaknys, dar vadinamos raganos plaukais.

Moteris ŪP pasakojo, jog smidrų priežiūra jai nepasirodė labai sudėtinga. Svarbiausia – išravėti piktžoles, maždaug iki Joninių nupjauti smidrų ūglius. Smidrų sezonas tęsiasi tik iki vidurvasario. Sunkiausias darbas – ne tiek ūglių nupjovimas, kiek jų surūšiavimas. J. Vaičiulienė sakė, jog kartais iki antros valandos nakties užtrukdavo, kol smidrus surišdavo į ryšelius ir paruošdavo pardavimui. Ūkininkė jau pradėjo domėtis, kur galėtų užsisakyti smidrų rūšiavimo kombainą.

„Kadangi mūsų smidrų daržas jaunas, smidrais prekiauti galėjome apie tris savaites. Norinčiųjų įsigyti vis populiarėjančių daržovių buvo nemažai, tai mus labai džiugino. Ir mes patys smidrus mėgstame: tiek žalius, tiek ir įvairiai paruoštus, pavyzdžiui, apvyniotus su šonine ir iškeptus orkaitėje. Smidrai tinka padažams, kiaušinienei. Galima ir smidrų pyragą išsikepti. Esu ūglių prisišaldžiusi. Atšilę smidrai net spalvos nepakeičia“, – ŪP sakė J. Vaičiulienė.

Ji tvirtino, jog po darbų „sumerkti“ rankas į žemę – vienas malonumas ir atgaiva. Arba iš ryto, kol dar namiškiai miega. Moteris dirba rimtą, atsakingą ir labai reikalingą darbą – yra budinti globėja.

Šalia svogūnų – ir smidrai

Nibrų kaimo ūkininkė Jurgita Klapatauskienė ŪP pasakojo, jog idėja auginti smidrus buvo jos vyro Irmanto. Iš pradžių Klapatauskai įsigijo 5 tūkst. smidrų daigelių. Šį pavasarį per pusantros dienos smidrais užsodino apie 30 arų plotą, tikisi, jog kitais metais jau galės paragauti naujos jų ūkyje auginamos kultūros.

„Šnekinu didelės įmonės Klaipėdoje atstovus, kad padėtų realizuoti ir būsimą smidrų derlių greta kitų mano auginamų žemės ūkio kultūrų. Ilgiausiai ir apskritus metus laukuose ir šildomuose šiltnamiuose auginame svogūnus, prekiaujame svogūnų laiškais, esu ūkio vadovė. Iš viso svogūnų esu deklaravusi 11 ha. Svogūnus augino dar mano mama, buvo jų auginimo pradininkė, aš perėmiau iš jos patirtį ir ūkį. Jau trys dešimtmečiai, kaip ūkininkauju“, – pasakojo J. Klapatauskienė.

Svogūnų laukai nėra arti namų, nėra šalia jų ir vandens telkinių, laistymo sistemų. Viskas priklauso nuo oro sąlygų. Šiemet lietaus Klaipėdos krašte stichiškai trūko, todėl ūkininkė buvo priversta užauginti ir svogūnų roputes, ne tik laiškus. Tiek svogūnų ropučių, tiek ir laiškų paklausa, pasak pašnekovės, yra nemaža. Visais metų laikais žmonėms norisi žalumynų, kokybiškų daržovių.

„Manau, jog ir smidrų paklausa bus. Kol kas didžiausias rūpestis – piktžolės. Savo laukuose nenaudoju pesticidų, reikės labai pasistengti piktžoles išravėti“, – ŪP pripažino pašnekovė.

Augina be trąšų – kas užauga, tas užauga

Smidrų auginimo ypatumais sutiko pasidalinti ir Dmitrij Filimonov, šias daržoves Ruslių kaime auginantis trejus metus. „Iš kelių įveistų kultūrų smidrai, ko gero, geriausiai „apsigyveno“, jiems tiko gana rūgšti žemė. Kadangi pasodinome tik 2,5 tūkst. daigelių apie 10 arų plote, tai ir „kosminio“ derliaus nesitikėjome. Bet ir skųstis nėra dėl ko“, – ŪP kalbėjo ūkininkas.

Smidrus D. Filimonov augina be trąšų – kas užauga, tas užauga. Neravi – tik nupjauna žolę. Pirkėjų, norinčių valgyti sveikas daržoves, netrūksta. Ūkininkas sakė esąs įsitikinęs, kad smidrai nėra reiklūs. Didžiausias darbas – nupjauti paaugusius ūglius. Šviežius, ką tik nupjautus smidrus dėl jų sultingumo, malonaus riešutų, žalių žirnių skonio mėgsta pakramtyti ir pats augintojas.

Praėjusieji ir šie metai pašykštėjo augalams lietaus. Po derliaus nuėmimo smidrams reikia nemažai drėgmės. Tačiau, pašnekovo tvirtinimu, drėgmės labai trūko, dar ir karščiai užpuolė. Žemė tapo kieta kaip akmuo. Klaipėdos rajono ūkininkas dar augina ir aviečių, braškių. Tiesa, jos šiemet smarkiai puvo dėl ne visai aiškių priežasčių.

„Savo ūkininkavimą vadinu mėgėjišku užsiėmimu, iš kurio neišgyvenčiau, jei nedirbčiau samdomo darbo. Kol kas tik bandau išsirinkti labiausiai tinkamą žemės ūkio kultūrą. Dar neišsirinkau. Gal tai bus avietės, gal ir smidrai, laikas parodys“, – atviravo D. Filimonov.

Smidrų augintojų gretos sparčiai gausėja

Lietuvos daržovių augintojų asociacijos (LDAA) direktorė Indrė Lukoševičienė ŪP sakė, jog nuo 2020 metų smidrų plotai šalyje yra pagausėję daugiau negu dvigubai. 2021 metais buvo deklaruotas 51 ha smidrų, šiemet – jau 130 ha.

Didžiausias Lietuvoje auginamų smidrų plotas užima 8 ha (Marijampolės apskritis), vidurkis – apie 2–3 ha. Didieji, LDAA priklausantys smidrų ūkiai yra prekiniai. Trijuose iš dešimties asociacijai priklausančių smidrų ūkių dar auginamos ir kitos daržovės.

Smidrai, pasak direktorės, labai reikli daržovė, reikalaujanti labai daug rankų darbo. Tačiau ūkininkai, ypač jaunesni, bando smidrus auginti. „Smidrai Lietuvos rinkoje jau užsitarnavo savo vietą, yra vertinami didžiosios dalies pirkėjų. Sezono metu pirkėjai gauna šviežius kokybiškus lietuviškus smidrus“, – pažymėjo I. Lukoševičienė.

Redakcijos nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Bene daugiausia laiko sugaištama smidrus rūšiuojant ir ruošiant parduoti.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.