Valdovo šunys mito geriau nei skurdūs žmonės

Žinome ne viską

Monografijos autoriai – VU Istorijos fakulteto mokslininkai archeologai dr. Giedrė Piličiauskienė, dr. Povilas Blaževičius ir dr. Toma Zarankaitė-Margienė. Jie su kitais specialistais daugiau nei trejus metus gilinosi Į Lietuvoje XIII–XVIII a. gyvenusių šunų istoriją, raidą.

„Šuo neabejotinai yra pirmasis prijaukintas gyvūnas, o kartu artimiausias žmogaus palydovas jau bent 15 tūkst. metų. Padėdamas medžioti ir saugodamas turtą šuo gerokai palengvino žmogaus kasdienybę priešistoriniais laikais. Per ilgus tarpusavio bendradarbiavimo amžius keitėsi šuns atliekamos funkcijos, plėtėsi jo veiklos spektras. Dėl natūralios atrankos ir prisitaikymo, kryžminant ir dresuojant šuo pamažu įgydavo vis įvairesnių gebėjimų. Bendradarbiavimo su žmogumi pradžioje jis sekdavo pėdsakus, vydavo žvėris, lįsdavo į urvus, traukdavo grobį iš vandens, saugodavo žmogaus bandą nuo laukinių plėšrūnų ir kt. Vėliau ėmė tempti roges, miestuose gaudyti graužikus, vedžioti akluosius, ieškoti sprogmenų ar narkotikų, kautis mūšiuose ir t. t. Nedera pamiršti ir šunų psichologinio poveikio – pasitelkus kaniterapiją, arba šunų terapiją, šiandien efektyviai sprendžiamos socialinės integracijos, kognityvinės, psichologinės ir įvairios kitokios žmonių problemos. Plečiasi veiklų spektras, didėja ir veislių įvairovė. Rodos, apie šunis šiandien žinome labai daug, bet ar tikrai viską? Tenka pripažinti, kad tam tikrų sričių žinių dar labai trūksta. Mokslininkus ir šunų mylėtojus vis kamuoja įvairūs klausimai, susiję su tam tikrų regionų ar atskirų laikotarpių šunų kilmės bei sveikatos istorija, veiklų ar mitybos specifika“, – knygos pratarmėje svarsto P. Blaževičius.

Paliko pėdsakus molyje

Mokslininkams daugiausia informacijos apie LDK šunų ūgį, kūno sudėjimą, amžių, lytį, traumas, ligas, mitybą, priežiūrą suteikė jų skeletų liekanų ir kaulų, kuriuos archeologai aptiko istorinėse Lietuvos gyvenvietėse, laidojimo paminkluose, pilyse ir miestuose, tyrimų rezultatai. Žinių apie to meto šunų istoriją jie rado ir gilindamiesi į rašytinį paveldą, pavyzdžiui, į LDK valdovų sąskaitas, teismų ir Lietuvos Metrikos knygas, taip pat tyrinėdami šių keturkojų pėdsakus, įsispaudusius archeologiniuose paminkluose (plytose, čerpėse, kituose molio dirbiniuose), bei senuosius puošnius koklius, kuriuose pavaizduoti šunys.

Į ant žemės džiovinamas plytas, čerpes, grindų plyteles neretai įmindavo amatininkų aplinkoje gyvenę naminiai augintiniai. Didelę dalį pėdsakų, kurie palikti archeologinių tyrimų metu rastuose molio dirbiniuose, saugomuose Lietuvos nacionaliniame ir Valdovų rūmų muziejuose, sudaro šunų kojų atspaudai. Jie atskleidė Vilniaus miestiečių šunų dydį ir sudėjimą. Beveik tris ketvirtadalius pėdsakų paliko vidutinio dydžio šunys, artimi dabartinių šelčių, biglių ar borderkolių veislių šunims. Ketvirtadalis pėdsakų pagal pėdos dydį atitinka dabartinių dobermanų ar Labradoro retriverių pėdsakus. Apie 4 proc. pėdsakų buvo artimi rusų kurtų ar vokiečių aviganių, apie 1 proc. – akitų ar bobteilų pėdsakams.

„Palyginę rastuosius pėdsakus su dabartinių lietuvių skalikų veislės šunų kojų įspaudais, galime teigti, kad tokio tipo šunys paliko apie 22 proc. analizuotų pėdsakų“, – rašoma monografijoje „Šunys Lietuvoje XIII–XVIII amžiuje“.

Laidojo su žmonėmis ir žirgais

Leidinyje teigiama, kad vėlyvuoju geležies amžiaus laikotarpiu Lietuvos teritorijoje atsirado paprotys šunis laidoti kartu su žmonėmis ir arkliais. Antai tarpukariu viename Kartenos (Kretingos r.) X–XIII a. kapinyno kape buvo aptikti žmogaus griaučiai, o ant jų iš dešinės – ir vidutinio dydžio šuns skeleto liekanos. Žmogaus griaučiai arba kremuoti (sudeginti) palaikai, o šalia jų – šunų skeletai arba kaukolės, kaulai, dantys, kartais – dar ir žirgo griaučiai tarpukariu ir sovietiniais metais aptikti ir Kauno, Kėdainių, Raseinių, Ukmergės, Alytaus rajonų X–XIV a. kapinynuose. Pavyzdžiui, 1939 m. Ruseinių (Kėdainių r.) ir Pakapių (Kauno r.) kapinynuose rasti kartu palaidotų žmogaus, žirgo ir šuns kapai.

Vygando Marburgiečio tekstuose minima, kad 1382 m. per kunigaikščio Kęstučio laidotuves kartu su jo palaikais buvo sudeginti medžiokliniai paukščiai ir šunys.

„Bent nuo X iki XV a. Lietuvos teritorijoje gyvenusios baltų gentys šunis laidojo gerokai rečiau negu arklius. Šunys laidojimo paminkluose dažniau aptinkami arklių kapuose, bet šunų pasitaiko ir skirtingo amžiaus bei lyties žmonių kapuose“, – monografijoje išvadą daro jos autoriai. Pasak jų, medžiokliniai šunys LDK užėmė garbingiausią vietą tarp visų šunų.

Užpjudė šunimis

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Viršelyje –  XVI a. koklis, vaizduojantis medžiojamą elnią ir šunis.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.