Atrodytų, moliūgai, smidrai ir kitos daržovės ūkyje – didelių darbų, rūpesčių garantija. Kaip ir kodėl atsirado dar ir valgomieji danteniai (kitaip vadinami šitakiais – shiitake)?
Šalia mūsų sodybos, kurioje įkurtas daržininkystės ūkis, turime ir nedidelį plotą miško. Pradėjome galvoti, kaip galėtume išnaudoti šią erdvę. Besidomint įvairiomis ūkiuose auginamomis kultūromis, mūsų šeimos dėmesį patraukė valgomieji danteniai.
Pradėjome ieškoti įvairios informacijos apie juos, domėtis jų auginimo procesu, panaudojimo galimybėmis, nauda žmogaus organizmui, paplitimu Lietuvos ūkiuose. Lankėmės pas kitus augintojus, gavome informacijos apie šios kultūros auginimą. Pasisėmę žinių, kartu su vyru Andriumi nusprendėme pabandyti užsiauginti ir patys šių vertingų grybų, garsėjančių gydomosiomis savybėmis.
Dėl ko juos vertina Jūsų šeima ir pirkėjai?
Valgomasis dantenis yra vaistinis grybas, kilęs ir Rytų Azijos. Šių grybų nauda organizmui yra didžiulė. Mūsų šeima ir klientai valgomuosius dantenius grybus vertina dėl konkrečių savybių.
Kokiomis išvaizdos ir skonio savybėmis pasižymi danteniai? Ką mėgsta iš jų gaminti Jūsų šeima?
Valgomieji danteniai gali būti įvairaus dydžio – kepurėlių skersmuo vidutiniškai siekia 3–10 cm. Jie turi tvirtą kotą ir pasižymi subtiliu aromatu, kuris ypač išraiškingai atsiskleidžia gaminant.
Dantenius galima labai plačiai panaudoti kulinarijoje. Juos tinka virti, troškinti, valgyti žalius.
Galiu pasidalinti greitu užkandžiu su valgomaisiais danteniais. Reikia paskrudinti kelias riekeles itališkos duonos čiabata, paruošti gvakamolės pagardą (trintas avokadas, smulkinti pomidorai, citrinos sultys, raudonasis svogūnas, druska, pipirai) ir užtepti ant duonos. Valgomuosius dantenius paskrudinti sezamų aliejuje ir uždėti ant sumuštinio. Užkandį galima papuošti mėgstamais žalumynais (aš naudoju kalendrą). Genialumas slypi paprastume.
Kaip užauga šie grybai? Ar pasitaiko kokių nors nesklandumų?
Iš pirmo žvilgsnio grybų auginimas atrodo labai paprastas, tačiau kai pradedi tai daryti, supranti, kad čia visas ištisas mikologijos mokslas, kurio žinių reikia turėti.
Grybų auginimas prasideda nuo rąstų paruošimo. Mediena turi būti lapuočio kietmedžio, standartiškai naudojamas ąžuolas, beržas, alksnis. Rąstus geriausiai pjauti žiemai baigiantis, kol dar nepradėjo pumpuruotis. Tokiu metu drėgmė ir medžiagos dar yra kamiene, todėl galima tikėtis gausesnių derlių. Rąstus reiktų pjauti tokius, kad būtų kuo didesni, bet vis dar galėtumėte juos panešti, nes teks gana nemažai transportuoti ir mirkyti.
Supjautus rąstus iškart vežame į nuolatinę laikymo vietą ir dedame šuliniu. Kuo aukštesnis šulinys, tuo mažiau drėgmės gaus nuo žemės ir tuo greičiau džius, taigi nepersistenkime. Po rąstais būtų gerai pakišti šakelę ar dar kažką, kad nebūtų tiesioginio sąlyčio su žeme.
Rąstus būtina palaikyti bent porą savaičių, kol iš jų pasišalins visos antigrybelinės savybės ir bus saugu apkrėsti grybiena. Tačiau nelaikykite rąstų per ilgai, nes kuo ilgiau laikysite, tuo didesnė tikimybė, kad kitas grybas užims valgomųjų dantenių vietą ar kad rąstas išdžius.
Pavasarį laukiame, kol atšils orai bent iki 7 °C pastovios temperatūros, nes žemesnėje temperatūroje grybiena nesivysto, todėl ankstinti sėjos neverta. Paprasčiausias būdas apkrėsti grybiena rąstus – naudoti kaištelius. Tokiu atveju jums tereiks: grybienos ant kaištelių, 6 mm grąžto su stabdžiu, gręžtuvo, plaktuko (geriau guminio), vaško ir dažymo teptuko. Rekomenduočiau pasidaryti vadinamąjį ožį ar susidėti paletes, kad nereikėtų dirbti ant žemės.
Taigi deimantiniu išdėstymu, maždaug 10–15 cm tarpais, gręžiojame skylutes. Kuo tolygiau ir kuo tankiau skylės bus pasiskirsčiusios, tuo greičiau išplis grybiena ir tuo mažesnė tikimybė, kad rąstelis apsikrės kitais kenkėjais. Išgręžus skyles, sukalus kaištukus, būtina visas skylutes užtepti specialiu vašku, taip sukursime apsaugą grybienai nuo kenkėjų.
Paliekame grybieną inkubuotis 14–16 mėn. Po nurodyto laiko, norint sulaukti derliaus, žadiname rąstą. Tai padarome sukeldami termošoką. Merkiame rąstelius į šaltą vandenį, palaikome jame parą, po to ištraukiame ir sustatome stačiai – po 7 dienų turėtų pasirodyti pirmieji grybai.
Pirmieji nesklandumai mūsų ūkyje ištiko per sausrą. Vasara buvo labai sausa ir viskas pradėjo džiūti net miške, kur auga grybai, todėl įvertinę situaciją, pradėjome laistyti grybus. Pasitelkę laistymo sistemą, šią problemą išsprendėme.
Kokie buvo pirmieji žingsniai šio verslo keliu? Su kokiais iššūkiais teko susidurti?
Palyginus su kitomis mūsų ūkyje auginamomis kultūromis (smidrais, moliūgais), grybų auginimas mums pasirodė gana paprastas. Sutikome puikių žmonių, kurie valgomuosius dantenius augina ne vienerius metus, ir jie su mumis pasidalijo visomis subtilybėmis, mus pakonsultavo.
Vienas iš iššūkių buvo patiems susiruošti medienos rąstus, visus juos sunešioti rankomis, į pagalbą kibo net draugai.
Kitas iššūkis – rąstelių mirkymas. Mūsų grybų miškas yra ežero pakrantėje, bet juk su rąstu rankose nebrisi per nendryno ruožą, taigi reikėjo sugalvoti, kokį baseiną sukonstruoti grybams mirkyti. Tam panaudojome tonos talpos statinę: nupjovę viršų, padarėme baseiną rąstams ir taip susidorojome su dar vienu iššūkiu.
Kiek šis verslas išsiplėtęs šiuo metu? Ar valgomųjų dantenių paklausa Lietuvoje auga?
Pagrindinė mūsų ūkio šaka yra smidrai, o valgomųjų dantenių auginimas – papildomas užsiėmimas, taigi plotas dar nedidelis. Ūkyje rengiame edukacijas ne tik apie smidrų ir moliūgų auginimą, bet ir apie grybus. Pažindiname žmones su šia kultūra, jos panaudojimo galimybėmis, nauda žmogaus organizmui. Manau, kad valgomųjų dantenių paklausa Lietuvoje auga, vis daugiau žmonių susipažįsta su šiuo grybu, nori jų paragauti bei naudoti kasdieniame maisto racione.
Valgomieji danteniai yra vieni populiariausių bei dažniausiai auginamų pasaulyje, manau, greitu metu tai galėsime pasakyti ir apie Lietuvos rinką.
Ar nesate bandę šių grybų kaip nors perdirbti? Gal svarstote apie tokią perspektyvą?
Kol kas apie perdirbimą negalvojame. Pirmiausia norime supažindinti pirkėjus su neperdirbtu grybu, nes kaip rodo mūsų praktika, tikrai didžioji dalis net nėra apie juos girdėję ar juo labiau ragavę. Taigi, manau, pirmasis etapas – edukuoti klientą, leisti jam suprasti ir pajausti valgomojo dantenio naudą organizmui, o tada galbūt ateityje pagalvosime ir apie perdirbimą, vaistinių preparatų gaminimą iš šių grybų.
Ar grybingi Rokiškio krašto miškai? Kodėl verta kartais išeiti paieškoti grybų ir ten?
Rokiškio krašto miškai turtingi grybais, aišku, ne taip gausiai kaip Dzūkijoje, bet tikrai jų būna. Grybauti kartu su šeima mėgstame, tačiau ne visada pavyksta tam rasti laiko. Man grybavimas miške – tarsi meditacija, gera susilieti su gamta, pabūti tyloje ir tiesiog akimirkai sustoti, mintimis atitrūkti nuo visų darbų ir rūpesčių.
Ernestos BRUŽIENĖS nuotraukos
Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.