Valgomos dumplūnės – marinuoti, rauginti ir desertams gardinti

Seniai pažįstami „burbulai“

„Dumplūnė (physalis), nors yra pomidoro giminaitė, išvaizda ir skoniu nuo jo gerokai skiriasi, – atkreipė dėmesį G. Zujienė. – Jos pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio phusallis, reiškiančio „burbulas, pūslė“. Ir tikrai, augalui nužydėjus, jo vaisiai formuojasi, auga ir bręsta savotiškuose apsauginiuose maišeliuose, lyg pūslėse, kuriose yra apsaugoti nuo nepalankių aplinkos sąlygų.“

Dumplūnės Lietuvoje žinomos gana seniai. Neretas močiutės darželyje ar senuose gėlynuose yra matęs augalą, kuris vasaros pabaigoje pasipuošia ryškiais oranžiniais „burbulais“, lyg žibintais. G. Zujienės žiniomis, tai paprastoji dumplūnė (physalis alkekengi) – auginama kaip daugiametis dekoratyvinis augalas, naudojamas sausoms puokštėms, dekoracijoms, o ypatingo rašto sudžiūvę apyvaisiai net papuošalams gaminti.

Iš gėlių darželio į virtuvę

Vis dėlto valgomos dumplūnės rūšys mūsų šalyje auginamos dar gana retai, bet sparčiai populiarėja. Šios dumplūnės kilusios iš Pietų Amerikos, Čilės, Peru ir auga kaip vienmečiai augalai. Jų vaisiuose gausu vitamino C, folio rūgšties, yra kalio, fosforo, seleno, geležies, vitamino B, karotino ir kitų naudingųjų medžiagų.

G. Zujienė atkreipė dėmesį į tai, kad dumplūnės vaisiai pasižymi nervų sistemą raminančiomis ir skausmą malšinančiomis savybėmis. Jie tinka besilaikantiems dietos, sergantiems cukriniu diabetu. Tačiau pats augalas ir vaisių dengiantis maišelis yra šiek tiek nuodingi.

Dažniausiai auginamos keturios dumplūnių rūšys: peruvinė (physalis peruviana), plaukuotoji (physalis pubescens), „ananasinė“ (physalis pruinosa) ir filadelfinė (physalis philadelphica, physalis ixocarpa). Atskirų rūšių derėjimo laikas, kvapas ir skonis skiriasi. Pašnekovė skaitytojus kviečia auginti bent vieną iš šių keturių rūšių – visos užmezga ir spėja sunokinti vaisius.

Peruvinė – pūkuotais lapais

Ši dumplūnė iš kitų išsiskiria švelniais pilkšvais pūkuotais lapais ir yra bene vėlyviausia iš visų. Šakose slepiasi žali maišeliai, kuriuose bręsta vaisiai. Sunokę vaisiai stipraus, malonaus kvapo, ryškiai oranžiniai, saldoki, su citrusinių vaisių poskoniu, nedidukai, 4–5 g. Jie turbūt labiausiai žinomi, nes būtent šiais vaisiais puošiami tortai.

Vienos ananasų, kitos žemuogių poskonio

„Ananasinė“ dumplūnė kartais painiojama su peruvine, nes jos vaisiai taip pat tinkami valgyti švieži, tik yra mažesni, šviesiai gelsvi, jiems būdingas labiau mango ir ananaso poskonis. Vaisiams sunokus, juos gaubiantys maišeliai sudžiūsta ir su vaisiais krenta nuo šakų.

Plaukuotoji dumplūnė dar kartais vadinama žemuogine, nes pasižymi subtiliu žemuogių poskoniu. Jos vaisiai taip pat šviesūs, nedideli.

Visų trijų rūšių dumplūnės naudojamos kaip uogos: valgomos šviežios, iš jų gaminami desertai, džiovinamos – gaunamos savotiškos dumplūnių razinos.

Meksikietiškas pomidoras

Filadelfinė dumplūnė dar vadinama tomatilu, meksikietišku pomidoru, daržovine arba valgomąja dumplūne. Nuo anksčiau aptartų rūšių ji gerokai skiriasi. G. Zujienės duomenimis, tai didžiausią ir tankiausią krūmą auginanti, gausiausiai deranti dumplūnė. Jos vaisiai gerokai didesni, apie 30–40 g, forma labai panašūs į pomidorą. Švieži vaisiai nėra labai skanūs, rūgštoki. Greičiau primena gerai nesunokusio pomidoro skonį. Be to, išėmus iš juos dengiančio maišelio, yra gana lipnūs, todėl prieš vartojant patariama pamirkyti karštame vandenyje. Skiriasi ir jų spalva – priklausomai nuo veislės, gali būti žali, gelsvi, violetiniai.

„Jie puikiai tinka meksikietiškiems patiekalams gaminti, taip pat rauginti, marinuoti, – atkreipia dėmesį G. Zujienė. – Ypač pikantiška, net lyginama su figų, šios dumplūnės uogienė. Pastaruoju metu populiarėja įvairių egzotiškų vaisių pastilės – džiovintos vaisių tyrės juostelės su prieskoniais.“

Auga ir šiltnamyje, ir lauke

Dumplūnes galima auginti tiek šiltnamyje, tiek lauke. Tačiau vilnietė iškart perspėja, kad lauke jų krūmai bus gerokai mažesni, tad ir derliaus sulauksime kuklesnio.

Jeigu auginsime šiltnamyje, sėti reikėtų kovo pabaigoje–balandžio pradžioje. Sėjai Zujai naudoja universalų durpių substratą. Dumplūnes jie sėja maždaug į 0,5 cm gylį. Galima sėti tiek į specialias daigyklas, tiek į dėžutes ir vėliau persodinti į atskirus vazonėlius, kuriuose augs iki išsodinimo į nuolatinę vietą. Pasėtos sėklos lengvai palaistomos, dėžutės pridengiamos. Jeigu labai kaupiasi kondensatas, reikia kasdien pavėdinti. Sėklos, palaikant pastovią 18–20 °C temperatūrą, sudygsta per savaitę, pusantros.

„Į nuolatinę vietą šiltnamyje sodinama gegužės viduryje–antroje pusėje, – pataria G. Zujienė. – Lauke – dar vėliau. Dirva turi būti derlinga, pralaidi, drėgna. Ją galima pagerinti kompostu, biohumusu. Sodinti derėtų retai, kas 70 cm, nes krūmai labai platūs. Genėti nereikia, bet labai sutankėjusius galima šiek tiek praretinti. Krūmai tvirti, vis tik pravartu pasirūpinti atramomis, nes gali virsti nuo savo svorio. Galima auginti ir 15–20 l vazonuose, tik teks dažniau laistyti. Vaisiai pradeda nokti liepos pabaigoje – rugpjūtį ir dera iki šalnų.“

Vaisius reikėtų skinti pradėjus džiūti jų apvalkalui. „Su apvalkalu surinktus vaisius galima išlaikyti ilgesnį laiką, – dalijasi patirtimi G. Zujienė. – Nukritusių vaisių sėklos gana lengvai peržiemoja ir kitą pavasarį sudygsta. Tereikia išsirinkti ir persodinti stipriausius daigus. Tiesa, jie derės šiek tiek vėliau nei sėti į daigyklas.“

„Rasų“ korespondentė Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Gitanos Zujienės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.