Vandalai suniokojo 600 metų Adamavo ąžuolą

Šis ąžuolas – vienas seniausių ir didingiausių Lietuvos medžių, gamtos paveldo objektas. Ne kiekvienas storas medis nusipelno tokio titulo. Mokslininkai įvertino jo unikalų genetinį ir ekologinį paveldą.

Jis auga Sirvėtos regioninio parko širdyje, Adamavo kaime. Matyt, išdygo XVI amžiaus pradžioje. Vėliau šalia jo įkurtas Adamavo dvaras. Ąžuolas tapo jo klestėjimo ir  nuosmukio tyliu liudininku. Pastatai sunyko, o ąžuolas išliko.

Jo aukštis – apie 26 metrai, o kamieno apimtis žmogaus krūtinės aukštyje – 6,65 metro. Tai –  tipiškas „lietuviškas“ brandus paprastasis ąžuolas. Jis auga lėtai, giliai įleidžia šaknis ir turi stiprių kamieną. Šios rūšies ąžuolai pas mus gyvena 500–800 metų, kartais net ilgiau. Stelmužės senolis – irgi paprastasis ąžuolas.

Medžio kamiene susiformavusios drevės, yra žaibo paliktų randų. Nunykę apatinės šakos – natūralus senų ąžuolų požymis. Tokie pokyčiai rodo, kad medis pasiekė brandžią stadiją, kai jo ekologinė reikšmė tampa ypatingai svarbi.

Senieji ąžuolai yra gyvosios laboratorijos. Jų kamienuose ir šakose sukuriamos unikalios buveinės, kuriose gyvena šimtai rūšių: saproksiliniai vabzdžiai, jie veisiasi tik ten, kur yra negyvos medienos, drevinės vapsvos ir kiti bestuburiai, kerpių ir grybų bendrijos, uoksiniai paukščiai ir šikšnosparniai.  

Todėl Adamavo ąžuolas yra ne tik įspūdingas kraštovaizdžio elementas, bet ir svarbi biologinės įvairovės išsaugojimo vieta.

Tačiau net būdamas stiprus, Adamavo ąžuolas neatsilaikė prieš žmogų.

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija

Mariaus Semaškos nuotr.