Vasarinių kviečių sėja – jiems palankiausiu metu

Lauko augalų produktyvumui didelę įtaką daro aplinkos veiksniai, ypač saulės radiacija, temperatūra ir krituliai. Jei kuris nors veiksnys nukrypsta nuo idealaus augalui, atsiranda pasėlių produktyvumo pokyčiai. Kartais jie mažiau pastebimi, o kai kuriais atvejais būna labai reikšmingi ir akivaizdūs. Vertinant aplinkos veiksnių įtaką pasėlių našumui, labai svarbus vaidmuo tenka augalininkystės technologijoms. Ypač dabar, kai atsiranda vis didesni išteklių apribojimai.

Be vandens – nieko nebus

Mokslininkai jau daug metų bando išnagrinėti ryšį tarp aplinkos veiksnių ir derliaus specifiniais augimo tarpsniais arba per visą vegetacijos laikotarpį. Rasime nemažai darbų, kuriuose rašoma, kad krituliai kritiniu etapu buvo pagrindinis pasėlių produktyvumą ribojantis veiksnys. Kiti teigia, kad temperatūra, saulės radiacija, šalnos, vėjo greitis ir vandens išgaravimo iš dirvos greitis taip pat gali nulemti galutinį pasėlių produktyvumą. Šiais metais reikėtų ypač atkreipti dėmesį į drėgmės garavimo intensyvumą, nes žiemkenčių pasėliuose jau formuojasi pluta, skilinėja dirva, o tai skatina šaknų sausėjimą. Daugelis augintojų jau supureno dirvos paviršių žiemkenčiuose, kiti naudos mikrobiologinius preparatus, bet svarbiausia – nepaleisti drėgmės iš augalų šaknų zonos.

Daug kalbama apie klimato pokyčius, žinoma, tai pastebi ir augintojai, skirtinguose regionuose metiniai meteorologiniai veiksniai labai kinta, todėl pasėlių našumas kiekvienais metais gerokai skiriasi, dėl to aplinkos veiksnių tyrimai idealiai tinka eksperimentinės veiklos plėtrai, tiriant aplinkos veiksnių ir pasėlių produktyvumo ryšius. Be kitų aplinkos veiksnių, vandens trūkumas paprastai laikomas pagrindiniu veiksniu, ribojančiu augalų auginimą tam tikroje vietovėje. Paprastai esant ribotam vandens kiekiui, pasėlių produktyvumas yra tiesiogiai susijęs su pasėlių vandens naudojimu, kuris yra dirvožemio vandens kitimo sėjos ir derliaus nuėmimo metu bei kritulių kiekio sezono metu suma.

Vasariniams kviečiams reikia šilumos

Jau rašėme apie vasarinių miežių, žirnių, pupų sėjos ypatumus, atėjo laikas ir vasariniams kviečiams. Straipsnį užuominomis apie meteorologinių sąlygų įtaką augalų produktyvumui pradėjome neatsitiktinai, švystelėjus saulei ir oro temperatūrai dienomis pakilus iki 16 °C, augintojai pradėjo ne tik tręšti žiemkenčius, bet ir sėti vasarinius kviečius. Vadovėliuose rasime informacijos, kad iš Lietuvoje auginamų miglinių javų, vasariniams kviečiams reikia daugiausia šilumos. Pagal poreikį šilumai juos lenkia grikiai ir grūdams auginami kukurūzai.

Augintojų atmintyje turėjo išlikti metų patirtis, kai vasarinius kviečius pradėjo sėti trečiame kovo dešimtadienyje, tai praktiškai trimis savaitėmis anksčiau nei įprasta. Tais metais taip pat nerekomendavome sėti taip anksti, nes sėjant į šaltą dirvą yra pavojus, kad sėklos pradės brinkti ir dygti, o šaltoje žemėje augalai patirs stresą, sulėtės augimas ir daigai taps lengvu „grobiu“ patogenams (paprastai pradeda plisti šaknų puviniai ir kt.). Ankstinti sėją masina tai, kad dirvoje daugiau drėgmės, augalams „duodama“ daugiau laiko krūmytis, tačiau reikia įvertinti galimas grėsmes ir atkreipti dėmesį į sėklų ruošimo strategiją. Šiais metais gali kilti problemų dėl sėklų kokybės, daugiausia vyrauja smulkios sėklos, yra atvejų, kad 1 000 sėklų masė nesiekia 30 g. Tai reiškia, kad tokių sėklų lauko daigumas bus mažesnis, nežiūrint, jog laboratorinis daigumas siekia ir 95 proc. Jei sėklų laboratorinis daigumas apie 95 proc., tikėtina, kad praėjus 10 dienų nuo sėjos, lauko daigumas bus apie 75 proc., produktyvus krūmijimasis sieks 1,2–1,3, o tikėtinas derlingumas vidutiniškai 6,7 t/ha. Sėjant 98 proc. daigumo sėklas, lauko daigumas gali būti 81 proc., krūmijimasis – 1,6, o derlingumas perkopti 7,0 t/ha.

Suprantama, tai daugiamečių bandymų rezultatai, kiekvienu atveju galimi kiti rezultatai, bet tendencijos išlieka. Reikia įvertinti, kad šaltoje dirvoje sėklų laukia „nedraugiškai“ nusiteikę ligas sukeliantys grybeliai, tai reiškia, kad pasitikėti tradicinėmis sėklų ruošimo technologijomis rizikinga vien dėl šaknų puvinių. Praktika rodo, kad prie tradicinių priemonių, rekomenduojamų sėklų apvėlimui, derėtų pridėti mikrobiologinius preparatus, aktyvuojančius mikroorganizmus šaknų zonoje, vadinamoje rizosferoje. Sėjant vėliau, dėl galimo drėgmės deficito ir trumpesnio laiko krūmijimuisi gali reikėti koreguoti sėklų normą ir naudoti fitohormonus krūmijimuisi paskatinti.

Optimalaus laiko beieškant

Vasarinių kviečių sėjos laikas labai svarbus, nes jie itin jautrūs saulės spinduliuotei, augimo hormonai augalų vystymąsi reguliuoja pagal saulės aukštį vidurdienį. Pagal fiziologiją vasariniai kviečiai turi išsikrūmyti iki gegužės vidurio, o išplaukėti – vidutiniškai iki birželio 27 d. Planuojant auginimo technologijas, reikia įvertinti, kad krūmijimasis prasideda praėjus dviem savaitėms nuo sudygimo, krūmijimuisi turime palikti taip pat dvi savaites, bet dažnai dėl vėluojamos sėjos krūmijimuisi lieka savaitė. Kuo svarbus šis laikotarpis? Šiuo laikotarpiu formuojasi ne tik šaknys, bet ir žiedynas, tad kuo ilgesnis šis laikotarpis, tuo ilgesnis bus žiedynas. Reikia žinoti, kad po gegužės 25 d. krūmijimasis baigsis ir prasidės kiti procesai, jau nebus galima pataisyti klaidų, padarytų anksčiau. Ilgamečiai stebėjimai rodo, kad intensyvių technologijų atveju didžiausias vidutinis derlingumas (7,2 t/ha) gautas sėjant balandžio 10–15 d., pasėjus po savaitės, derlingumas vidutiniškai sumažėjo 100 kg/ha, iš hektaro tai tarsi nereikšminga, o iš didesnių plotų susidaro nemenkas kiekis. Sėjant balandžio pabaigoje (04 26–30 d.), vidutinis derlingumas siekė 6,1 t/ha, tai jau reikšmingas sumažėjimas, palyginus su ankstyva sėja. Šiais metais daug kas sako, kad bus sunkiau taikyti intensyvų auginimą, tad ko tikėtis? Išlieka tos pačios sėjos tendencijos, tik reikia skirti daugiau dėmesio sėklų ruošimui ir pradiniam augimui, kad augalai geriau išnaudotų maisto medžiagas, esančias dirvožemyje.

Be sėjos laiko, augintojai domisi sėklų normomis, klausia, koks turėtų būti pasėlio tankumas, ir pan. Pasėlio tankumas tiesiogiai priklauso nuo dirvožemio derlumo ir numatytos technologijos intensyvumo. Pvz., sėjant vasarinius kviečius vidutinio derlumo dirvožemiuose ir numatant intensyvų auginimą, praėjus 20 d. po sėjos kvadratiniame metre turėtume rasti 420–470 daigų, o numačius ekstensyvią technologiją – 470–530 augalų. Labai aukšto derlumo dirvožemiuose tikriausiai nerasime norinčių taikyti ekstensyvią technologiją, tokiame dirvožemyje reikėtų suformuoti 400–450 augalų/m² pasėlio tankumą (20 d. po sėjos). Pasitaiko atvejų, kai dėl žemės dirbimo ypatumų pasėlis būna netolygus, tuomet tikėtis optimalaus produktyvumo būtų naivu. Todėl ir kalbame, kad jau reikėjo supurenti dirvos paviršių laukuose, kur numatyta sėti kviečius. Išgaruos efektyvi drėgmė ir neturėsime tolygaus pasėlio, tuo labiau reikia numatyti, kad ruošiant sėklas padidėja jų drėgnis, tad dėl mažesnės drėgnesnių nei 13,5 proc. sėklų absorbcinės galios, pasėjus į labiau grumstuotą ar sausą dirvą, suformuojamas netolygus pasėlis.

Taigi pirmaeilis uždavinys – suformuoti reikiamą pasėlio tankumą, o įvertinus, ką gavome, planuoti kitus darbus. Kalbant apie tręšimą galima paminėti, kad ilgamečiai bandymų rezultatai rodo, jog labai efektyvu derinti mineralines trąšas, įterpiant lokaliai, ir mikrobiologinius preparatus, išpurškiant kartu su pirmąja augalų apsauga, labiausiai tinka purkšti su herbicidais. Kiekvienas laukas skirtingas, tad ir sprendimai skirtingi, bet tikslas vienas – optimalus ir ekonomiškai efektyvus derlingumas.

Autoriaus nuotraukos