Vasaros pabaigos orchidėjos: šliaužiančioji sidabriukė ir miškinė plikaplaiskė

Šliaužiančioji sidabriukė (Goodyera repens) – viena įdomiausių mūsų miškų orchidėjų. Tai nedidelis augalas, augantis spygliuočių miškuose su lapuočių priemaiša, taip pat pušynuose. Ji žydi vėlai iš Lietuvoje augančių orchidėjų – jos baltais žiedeliais galima grožėtis nuo liepos vidurio–rugpjūčio pradžioje.

Iš kitų orchidėjų šliaužiančioji sidabriukė išsiskiria neįprasta išvaizda. Visas žiedynkotis ir net žiedai iš išorės yra apaugę liaukiniais plaukeliais. Dauguma orchidėjų pasižymi glotniais, vaškinio paviršiaus žiedais, todėl ši savybė iš karto patraukia dėmesį. Liaukiniai plaukeliai pripildyti skysčio, todėl gali apsunkinti smulkių vabzdžių patekimą prie žiedų, o kartu padeda sumažinti drėgmės netekimą.

Nors Lietuvoje šliaužiančioji sidabriukė laikoma gana dažna rūšimi, kai kuriose kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Estijoje, ji yra reta ir saugoma.

Tuo pačiu metu miškuose žydi ir kita, gerokai retesnė orchidėja – miškinė plikaplaiskė (Neottianthe cucullata), pražystanti rugpjūčio mėnesį. Tai į Lietuvos raudonąją knygą įrašyta saugoma rūšis. Augalas nedidelis, dažniausiai užaugantis iki 20 cm aukščio, žydintis ryškiais  rožiniais, sultingais žiedais.

Miškinė plikaplaiskė auga šviesiuose pušynuose tarp tankios samanų dangos ir yra labai reikli apšviestumui. Ši orchidėja dauginasi tik sėklomis, tačiau jų sudygimas priklauso nuo specifinių sąlygų – sėkloms reikalingos samanų dangos pažaidos, kurios sudaro tinkamas sąlygas jauniems augalams įsikurti. Dėl šios priežasties rūšis jautriai reaguoja į buveinių pokyčius ir miško paklotės būklę.

Abi šios orchidėjos primena, kad net ir iš pirmo žvilgsnio įprasti pušynai slepia išskirtinę biologinę įvairovę. Vasaros pabaigoje verta atidžiau pažvelgti į samanomis apaugusią miško paklotę – čia tarp kerpių, samanų ir mėlynių gali augti vieni įdomiausių Lietuvos orchidėjinių augalų.

Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos informacija