Vaškiečių įkurtas „Sumanus vairavimas“ – šeimos verslas

„Sumanus vairavimas“ – tikra šeimos įmonė. Jai vadovauja Deivido žmona Indra, abu yra ir instruktoriai. Spalvotus kelio ženklus mokymų klasėje mėgsta apžiūrinėti šešerių Rusnė ir trejų Barbora. Mokykloje dirba ir močiutė Dalia. Ji pripažino, kad žento dėka ir pati įveikė vairavimo baimę. Į vairavimo mokyklos veiklą Deividas buvo įtraukęs ir brolį Joną, o šiuo metu jis dirba egzaminuotoju Kaune. 

Ugniagesyba ir vairavimas – koja kojon 

Deividas taip pat dirba Valstybinėje priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje. Ugniagesio kelią pradėjo Pasvalyje, įkvėptas draugo Viktoro Vaičekonio, užregistravusio į komandą. „Visi berniukai svajoja būti ugniagesiais, policininkais… Yra kažkas iš vaikystės, susižavėjimas ugniagesio darbu. O jaunystėje sportuodavau, mėgdavau greitai suktis, gerai orientuodavausi aplinkoje. Viktoras pasiūlė, taip ir prasidėjo. Kadangi laisvo laiko daug – ėmiausi ir vairavimo“, – pasakoja. 

Šiandien karjerą tęsia Panevėžyje – yra skyrininkas. Na, o norint tapti universaliu ugniagesiu, reikia įgyti visas vairavimo kategorijas. Dar prieš penkiolika metų taip ir padarė. Kadangi patiko ir gerai sekėsi, tuometis vairavimo instruktorius Ąžuolas Aleksiūnas pasiūlė Deividui tapti mokytoju. Dirbo pas Julių Mašalą. Po kelerių metų gilinimosi ir praktikavimosi, į gatvę išleidus jau šimtus mokinių, tuomet draugė, šiandien – žmona Indra pasiūlė įkurti savo vairavimo mokyklą. 

Indra turėjo vadovavimo patirties – tuo metu dirbo parduotuvės vadove, tad tapo įmonės direktore, o Deividas rūpinosi mokymu. Pirmasis „Sumanus vairavimas“ prieš devynerius metus duris atvėrė Panevėžyje – kur šeima ir gyvena. Vėliau ir žmona prisijungė prie instruktorių. „Kartais moterys ir merginos prašo mokytis pas ją – ji geriau supranta, išklauso“, – švelniai šypsosi Deividas. 

Kartu kelyje 

„Susipažinome per giminaičius. Važiavome į diskoteką. Tai, kaip ir galima sakyti, kelyje (šypsosi)“, – pažintį su žmona Indra prisimena Deividas.

– Mes abu susiję su Vaškų seniūnija. Jos tėviškė – Grūžiai, mano – Titkoniai. Laisvalaikiu važiuojame pas tėvus. Aš pats tuose kraštuose praleidžiu daug laiko, medžioju (priklauso medžiotojų būreliui „Vaškai“. – aut. past.). Nors gyvename Panevėžyje, šio krašto neapleidžiame. Tėtis paliko sodybą Kaupų kaime, kurią prižiūrime. Važiuojant į kaimą ir atgal iš jo, visad apima nostalgija. Gimtinės trauka (šypsosi). Noras ką nors nuveikti būtent čia… – pasakoja Deividas. Taigi, netrukus po vairavimo mokyklos įkurtuvių Panevėžyje, padalinį atidarė ir gimtajame Pasvalyje. 

Jų dėka Pasvalyje teises įgijo jau daugiau nei du tūkstančiai vairuotojų. Papildomai mokytis atvyksta ir iš kitų miestų – Vilniaus, Kauno, Zarasų, Kėdainių, Ukmergės… 

Dirbti – nemadinga, bet būtina 

„Be darbo nieko nėra. Visur reikia labai daug dirbti. Nėra, kad – ras ir pasidaro“, – amžiną tiesą primena D. Grybas, kuri galioja tiek vairavimo mokytojams, tiek mokiniams. Per ilgus darbo metus pastebėjo, kad paveikesnis – šiek tiek griežtesnis mokymas, jį įsisąmonina greičiau. Tik, aišku, pats mokinys tai supranta ne iš karto. 

– Eismas sudėtingėja , mašinų daugėja, egzaminavimo kriterijai sunkėja, griežtėja. Ir mokiniams labiau trūksta motyvacijos. Batus nusipirkai ir turi, o čia reikia mokytis pačiam. Anksčiau mokiniai ateidavo šiek tiek pasiruošę, jau žinodami kai ką apie vairavimą, automobilio sandarą, – atskleidžia tendencijas. O važiuodami iš Pasvalio į Panevėžį, visą kelią prakalbėdavo – mokiniai daug klausinėdavo, aiškindavosi sunkumus, gilindavosi į vairavimo subtilybes. Dabar, gaila, neretai važiuoja tyloje. Tačiau visada ir daug tų, kurie nuoširdžiai stengiasi. Jie ir kursą praeina greičiau – per dvi tris savaites. 

„Tiek man, tiek Indrai yra labai gera, kai mokinys, išlaikęs egzaminą, parašo žinutę ir pasidžiaugia, padėkoja, – pripažįsta vairavimo instruktorius, rodydamas nuoširdžius neseniai vairuotojais tapusių mokinių esemesus. – Gera mokinį išleisti į gatvę, kai žinai, jog bus saugus kelyje ir gerai vairuos.“

Kelyje dar pasitaiko „kietuolių“ 

„Pasvalio vairuotojai tolerantiškesni nei Panevėžio, – pasvaliečių džiaugsmui palygina vairavimo mokytojas. – Nors, pavyzdžiui, užvakar sulaukėme signalo, kad per lėtai važiuojame – mokinys buvo atsargesnis, kelias dabar žiemiškas. Tad nežinau, kodėl papypsino (šypsosi), bet šiaip pasvaliečiai pakantesni.“ Instruktorius pastebi, kad A kategorijos (motociklo) mokiniams vairuotojai kantresni – mato lydintį mokytoją. O štai lėčiau važiuojanti mašina kažkodėl erzina… 

Prakalbame ir apie „Via Baltica“ kasdienybę: 

– Nuo ilgo ir monotoniško vairavimo vilkikų vairuotojai nebekreipia dėmesio į saugų atstumą. Gyvenimas ant ratų daro įtaką. Pasidaro pikti, irzlūs… Važiuodami dideliu greičiu, mėgina „pasitikrinti“, ar kelias nėra slidus ir padaro „žirkles“, – atkreipia dėmesį. 

Atskleidė ir daugiau ypatybių: 

– Ruošiame ne tik pradedančiuosius, bet ir prasižengusius vairuotojus. O senieji vairuotojai labai gerai apie save galvoja. Rekomenduoju visiems kartą per metus bent paskaityti KET knygelę. Tai reikėtų pabrėžti – nes taisyklės keičiasi, atsiranda naujų ženklų. Atėjus, tenka prisiminti viską, pradedant nuo taisyklingos sėdėsenos iki automobilio valdymo ne „pagal save“, ekologiško vairavimo principų. O už chuliganišką vairavimą – pergazavimą, staigų stabdymą ir t. t. – dabar ir teisių galima netekti. 

Vairuotojų tolerantiškumas bręsta, bet vis atsiranda tų, kurie signalizuoja mokiniams. Buvo viena situacija. Iš galo vairuotojas papypsino, o po trijų savaičių susitikome papildomuose mokymuose, nes prasižengė (šypsosi). Turi praeiti 45 min. teorinių mokymų, pusantros valandos psichologo konsultaciją, 45 min. vairavimo pamoką. Atėjo pasimetęs, susiprato… – pasakojo vairavimo instruktorius. 

Pripažino, kad taisykles pažeisti yra tekę ir pačiam. Sykį yra gavęs įspėjimą – važiuodamas iš bityno į lauko keliuką, neužsisegė saugos diržo. Nors niekam pavojaus nekėlė, taip jau nutiko, kad šalia patruliavo policininkai – čia pat Deividą ir sustabdė, dar su bitininko „skafandru“. Tai buvo ir paskutinis kartas. „Stengiuosi to nedaryti. Nepatiktų, jei policijos pareigūnas sustabdytų ir aiškintų – va, tą ir tą padarei… Sarmata“, – šypsosi. 

Traukia į gamtą 

– Kaupų kaimas – žalsvas. Ypač vasarą. O vaikystėje po tiltu buvo labai švarus Yslykio vanduo (dabar, žiūriu, toks nebėra). Jį mėgo vijūnai, vėgėlės. Kai pakeldavom akmenukus – tikras akvariumas. 

Kaime ir sportuodavom, susigalvodavom krepšinio, kvadrato varžybų… Su sese važinėjome į lengvosios atletikos treniruotes pas Kęstutį Mačėną. 

Bet jaunimo kaime daug nebūdavo – tik vasaromis suvažiuodavo. O dabar – vos dvi sodybos. Bet dar stovi du didžiuliai įspūdingi ąžuolai. Rinkdavom jų giles, duodavom kiaulėms. Net kakavą darydavom – sutraiškydavom, sumaldavom, – tėviškę šiltai prisimena pašnekovas. 

Iš Javydonių kilusi Deivido mama – medicinos sesuo Vaškų ambulatorijoje, tėtis – stalius, meistrauja baldus ir šiek tiek ūkininkauja. Tikra retenybė – laiko vieną karvę! „Karvės jau kone į raudonąją knygą įrašytos“, – juokauja pašnekovas. „Kuo toliau, tuo labiau norisi į gamtą“, – pripažįsta ir pats. Juk tuometėje Joniškėlio aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje įgijo automechaniko specialybę, o Panevėžio kolegijoje baigė aplinkosaugos studijas. 

„Kas galvoja, jog medžiotojai yra žudikai, – netiesa, – pastebi. – Jie gamtą saugo, palaiko pusiausvyrą. Jei medžiotojų nebūtų, daugėtų gyvūnų, ligų, taip pat ir brakonierių. Tai atsakingas, pareigingas darbas – ne kiekvienas gali juo būti.“ Pats labiau mėgsta ne medžiokles su varovais, bet ramias, kai reikia palaukti, stebėti gamtą, pamąstyti. 

Abu Deivido darbai ypač atsakingi, reikalauja didelio susikaupimo. Tad atsipalaiduoja gamtoje – meškerioja, medžioja, poilsiauja sodyboje, keliauja su šeima…. Tik bityną perleido seseriai Laurai. Ji – policijos pareigūnė Panevėžyje. Išėjęs į pensiją, tiki, vėl ims bitininkauti pats. O šiandien laisvalaikis gamtoje padeda valdyti stresą ir išlikti ramiam darbe.

 Kotryna KRAPTAVIČIŪTĖ / DARBAS

Titulinėje Aidos GARASTAITĖS nuotr. – Deividas Grybas – savo šeimos įmonės „Sumanus vairavimas“ instruktorius.