Veikliai dzūkei ūkininkavimas – atgaivos šaltinis

Dzūkijoje ūkininkaujanti Lijana Kubilienė nėra tradicinė ūkininkė, kuriai svarbu ūkio plėtros perspektyva ir geras pelnas. Moteriai ūkininkavimas – dvasinis dalykas, protėvių tradicijų puoselėjimas ir meilės žemei išraiška, o pinigai esą išeina ir vėl ateina.

Perėmė tėvų ūkį

L. Kubilienės smulkus mėsinių galvijų ūkis įsikūręs Lazdijų r. Žagarių kaime. „Kol tėvai buvo gyvi, neūkininkavau, bet užaugau kaime, padėjau tėvams pieno ūkyje, tad darbas su gyvuliais man buvo gerai pažįstamas. Taip jau nutiko, kad prieš 12 metų, mirus tėvams, perėmiau jų ūkį ir nusprendžiau tęsti šeimos tradicijas. Man ūkininkavimas – pagarbos ženklas proseneliams, seneliams, gyvenusiems ir dirbusiems šioje sodyboje. Norisi visa tai išsaugoti, nežinau, kas bus po manęs, bet aš šios žemės neatsisakysiu“, – „Ūkininko patarėjui“ patikino Aleksandro Stulginskio universitete (dabar Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija) agronomijos studijas baigusi moteris. Abu ūkininkės sūnūs – Aurimas ir Augustas – kol kas savo ateities sieti su žemės ūkiu neketina. Vaikinai pasirinko informacines technologijas.

L. Kubilienės tėvų pieno ūkis taip pat buvo smulkus, jie laikė tik penkias karves ir, parduodami pieną, prisidurdavo pragyvenimui. Kadangi dzūkė turėjo ir kitą darbą – dirbo ir tebedirba Druskininkų savivaldybės, Leipalingio seniūno pavaduotoja, nusprendė šiek tiek pakeisti ūkininkavimo kryptį, kad ir viename, ir kitame darbe jaustųsi laiminga.

Laiko mišrūnus

Ūkininkė specialiai mėsinių galvijų nepirko, jos laikomas pienines karves veterinaras apsėklindavo mėsinių reproduktorių sperma ir taip, bėgant metams, pieno ūkis tapo mėsinių galvijų ūkiu. „Man labiausiai patinka ramūs, taikūs, greitai bręstantys angusai, šių mišrūnų laikau daugiausia, neseniai bandą papildė deksteriai, turintys ragus, mažesni nei mums įprasti galvijai, tačiau labai mieli“, – apie laikomus gyvulius kalbėjo ūkininkė.

Šiandien L. Kubilienės ūkyje yra 13 galvijų – 12 mėsinių ir viena žindenė karvė bei tėvo palikimas – garbaus amžiaus kumelė, kuriai dabar 25 metai. Didesnę dalį sudaro angusų mišrūnai. Moteris turi 16 ha nuosavos žemės, kurioje sukurtos labai geros sąlygos laikomiems galvijams. Vasarą jie laisvai ganosi aptvertose pievose, kur nuo saulės kaitros gali pasislėpti miško paunksmėje ir atsigaivinti tvenkiniuose telkšančiu vandeniu. Žiemą jie įkurdinami erdviame tvarte esančiuose garduose, nepaliekami lauke, nors šios veislės gyvuliai gali gyventi lauke ir per šalčius.

„Myliu kaimą, o kokie gražūs mūsų laukai su besiganančiais gyvuliais. Gyvenu labai gražioje vietoje, stovėdama ant kalnelio, galiu gėrėtis atsiveriančiais nepakartojamais vaizdais į Dusios ir Metelio ežerus“, – kalbėjo L. Kubilienė.

Ne pelnas laimės matas

„Mano ūkininkavimas daugiau dvasinis dalykas, ne pelno siekis, tai išsikrovimas po darbo, atgaiva. Aš noriu, kad žemė būtų prižiūrėta. Kai per dieną dirbi protinį darbą, tai ryte ir vakare padirbėti fiziškai visai neblogai. Prie savo gyvulių taip prisirišu, kad kai reikia parduoti, jau prieš tris dienas pradedu nemiegoti naktimis, man tai sukelia šoką“, – apie ūkininkavimo prasmę ir su ja susijusius nelinksmus dalykus kalbėjo moteris.

Jos pastangos tvarkant ūkį praėjusių metų konkurse „Metų ūkis“ Druskininkų savivaldybėje buvo įvertintos antra vieta. „Gyvenu Lazdijų rajone, tačiau dirbu Druskininkų savivaldybėje ir priklausau Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Druskininkų padaliniui“, – paaiškino ūkininkė.

Daugelį darbų moteris stengiasi nudirbti pati, tačiau yra ir tokių, kad be vyriškos rankos neišsiversi. Žolę nuosavu traktoriumi nupjauna sūnus, žiemą, kai gyvulius reikia pagirdyti, pašerti ir išmėžti gardus, L. Kubilienė samdosi pagalbininką. Grūdinių kultūrų dzūkė neaugina. Moteris pasiskaičiavo, kad galvijų pašarui reikalingą grūdų kiekį nusipirkti iš aplinkinių ūkininkų yra daug paprasčiau ir pigiau, nei auginti pačiai. Visoje L. Kubilienei priklausančioje žemėje driekiasi pievos.

„Daugelis nesupranta mano ūkininkavimo džiaugsmo ir prasmės, nes jei dvejus metus auginu telyčią ir už ją supirkėjai sumoka panašią sumą kaip mano mėnesinis atlyginimas, tai naudos nėra daug. Šiek tiek viską atperka išmokos, bet iš savo ūkio tikrai nepragyvenčiau. Nepaisant to, nenoriu atsisakyti ūkio, gal todėl, kad mano tėvai laikė gyvulius ir aš pripratau prie ūkio darbų, negaliu nutraukti tradicijų, kurias puoselėjo ištisos kartos“, – atviravo L. Kubilienė.

Moteris neišvengia ir sunkių gyvenimo tarpsnių. Tada jai padeda prieš daugelį metų pamėgti garsios rašytojos Margaret Mitchell romano „Vėjo nublokšti“ pagrindinės veikėjos Skarlet O’Haros žodžiai: „Dabar aš apie tai negalvosiu. Pagalvosiu apie tai rytoj.“ „Toks požiūris į iš pirmo žvilgsnio tarsi neišsprendžiamus dalykus padeda. Kas iš vakaro atrodo neįveikiama, rytą gana lengvai išsisprendžia“, – gyvenimo išmintimi dalijosi ūkininkė. Susikaupus daugybei darbų, ūkininkė prisimena kitą motyvuojantį posakį: „Akys baisininkės, rankos darbininkės.“ Jos nuomone, pamačius daugybę darbų, siaubas apima, bet pradėjus dirbti, ir didžiausia krūva darbų ištirpsta.

Kaime veiklos netrūksta

Kol vieni skundžiasi, kad kaime nėra ką veikti, L. Kubilienė tik šypsosi. Jos nuomone, jei nori, turi idėjų ir nebijai darbo, kaime tikrai nepražūsi. Reikia tik apsidairyti ir veiklos – malonios ir užtikrinančios pragyvenimą – tikrai susirasi.

„Veiklos mano gyvenime netrūksta, pati sau surandu ir dar kitus paskatinu įsitraukti“, – ŪP pasakojo ūkininkaujanti, seniūno pavaduotoja dirbanti ir Žagarių kaimo bendruomenei vadovaujanti moteris. Anot L. Kubilienės, kaimo ateitis nebus bloga, jei žmonės bus iniciatyvūs, bursis į bendruomenes, jei vienys bendri siekiai ir tikslai, tai ir kiekvienam atskirai bus gyventi geriau ir lengviau. Visgi ūkininkė neabejoja, kad kaimas jau niekada nebus toks, koks buvo anksčiau. Jos gyvenamoje apylinkėje yra gyventojų, laikančių po keliolika galvijų ir dirbančių keliasdešimt hektarų žemės, bet yra ir tokių, kuriems vienos karvutės pakanka, tačiau tai nėra perspektyvi ateitis nei jaunimui, nei vyresnio amžiaus žmonėms.

„Mūsų kaimas yra išskirtinėje vietoje. Jį ne tik supa graži gamta, bet per jį veda kelias prie Dusios ežero, skambiai tituluojamo Dzūkų jūra, prie kurio karštomis vasaros dienomis suplūsta šimtai poilsiautojų. Tokią situaciją galima išnaudoti. Vietiniai gyventojai galėtų prekiauti poilsiautojus dominančia produkcija – vaisiais, daržovėmis, medumi ar namuose pagamintais dzūkiškais skanėstais, suvenyrais. Bendruomenė galėtų rengti edukacijas, kepti dzūkiškas bandas ir tapti didesniu traukos centru. Juo labiau kad Lazdijų r. savivaldybė yra skyrusi 20 tūkst. Eur parkui įrengti. Jame ketiname pastatyti ir namelį edukacijoms, bendruomenės susiėjimams ir svečiams priimti“, – ateities planais dalijosi L. Kubilienė

Moteris tikino, kad jei netektų darbo, neprapultų: „Tikrai sugalvočiau, ką veikti. Turiu keliolika hektarų žemės, gal ką auginčiau, gaminčiau, spausčiau sultis ar kitokios veiklos prasimanyčiau, bet nesikraučiau lagaminų ir nevažiuočiau laimės ieškoti į užsienį“, – pabrėžė savo kaimą mylinti ūkininkė.

Lijanos KUBILIENĖS asmeninio albumo nuotrauka

2022.07.24

ŪP korespondentė Rita KRUŠINSKAITĖ

Susijusios temos - skaitykite: Lijana Kubilienė, deksteriai, Metų ūkis