Veiklos sritis, kuri grimzta į užmarštį

„Arklininkystė – veiklos sritis, neduodanti jokio pelno ir galinti išsilaikyti tik iš kitų veiklų arba vien arklius auginančio žmogaus entuziazmo“. Taip teigė „Ūkininko patarėjo“ kalbinti pašnekovai, turintys nemažos arklių auginimo patirties.

Nedžiuginanti statistika

Tokias nuotaikas galbūt paaiškina ir Lietuvoje auginamų arklių statistika: prieš penkerius metus jų buvo per 18 tūkst., šiemet likę mažiau kaip 15 tūkst. Nors yra buvę ir blogesnių laikų, kai arklių Lietuvoje buvo likę 13 tūkst. su trupučiu. Taip buvo 2010 m., po to jų skaičius ėmė pamažu augti, kol 2015 m. pasiekė maksimumą. Tuomet užfiksuotas didžiausias per dešimtmetį arklių skaičius – 18 077 arkliai. Deja, kaip nuosekliai tuos penkerius metus šis skaičius augo, lygiai taip pat nuosekliai jis ėmė ir mažėti – vidutiniškai po pusę tūkstančio kasmet. Arklių ir jų laikytojų skaičiaus mažėjimas tarpusavyje labai susiję. Tiesa, išvedus proporciją matyti, kad laikytojų skaičius mažėja sparčiau, o tai reiškia, kad smulkesni augintojai nyksta. 2015 m. vidutinis arklių bandos dydis buvo beveik 2 arkliai, šiemet – beveik 2,4 arklio.

Laimėjimai – kaip kazino

„Ūkininko patarėjo“ kalbinti arklių augintojai gyvena Telšių apskrityje. Joje tendencijos panašios: nuo 2017 m. iki dabar arklių šioje apskrityje sumažėjo beveik šimtu ir likę 688. Plungės r. Stalgėnų seniūnijoje gyvenanti Regina Sofija Veigel laiko arklius, tačiau, kaip pati sako, tai iš Lietuvos išvykusios jos sesers palikti gyvūnai. R. S. Veigel jų bandos nepuoselėja, tiesiog laiko iki natūralaus jos išnykimo.

„Mano kumelės seniai nebeatsiveda kumeliukų. Tiesa, vienas kitas kumeliukas dar yra, nes yra likusi kumelinga kumelė. O šiaip daugumai mano auginamų arklių jau bus 20 metų. Jie seni, ir tik retkarčiais jais jodinėja vaikai“, – pasakojo R. S. Veigel. Anot jos, ar Lietuvoje naudinga auginti arklius, lemia labai daug aplinkybių. Visgi teigė mananti, jog tokia veikla apsimokėtų. „Jeigu turi tik vieną kumelę, tam, kad iš jos gautum naudos, ji turi būti labai gera. Jei turi 10 kumelių, užteks ir vienos labai geros, jos atsivestus palikuonis galima parduoti į Skandinavijos šalis. Jei iš dešimties viena kumelė yra itin gera, tada galima gauti labai daug pinigų. Tad šansai didesni, jei turi daugiau kumelių, bet tada ir rizika didesnė“, – aiškino R. S. Veigel.

Vis dėlto arklius laikanti moteris mano, kad pasisekimas šioje srityje lydi vienetus. Mat nusipirkus labai gerą kumelę Vokietijoje bus investicija į tolimą ateitį. „Jei protingai darysi ir auginsi ne per daug kumeliukų, jie bus aukščiausios klasės. Tačiau jei pirkėjas ima bet kokią kumelę, bet kokį eržilą ir tiki, kad iš to kažkas išeis, greičiausiai tai tik paprasti žirgeliai, kurių palikuonį parduos už 4 tūkst. Eur, o tai neatpirks net į jo auginimą įdėtų lėšų“, – svarstė pašnekovė. Pasak jos, pats žirgas neturi kainos, viskas priklauso nuo kliento, kam parduosi. Jei turtingų tėvų šeimoje yra mergaitė, kuri labai nori jodinėti, tėvai sumokės labai daug. Todėl iš anksto neįmanoma pasakyti, kokia žirgo kaina gali būti. Čia kaip kazino žaidimas, lyg loterija.

Atperka kitos veiklos

Rietavo savivaldybėje įsikūrusios viešosios įstaigos „Rietavo žirgynas“ direktorius Ričardas Ast­rauskas mano, kad žirgai išsilaiko tik patys save, o pelną jų įstaigai duoda kitos veiklos.

„Esame ne pelno siekianti organizacija. Laikome 12 žirgų, didžioji dalis žemaitukai. Visi jie išsilaiko, tačiau pelno įstaigai neduoda. Daugiau pajamų uždirbame iš ekologinio žemės ūkio, įvairių augalininkystės kultūrų auginimo, avių ir kitų papildomų veiklų, kurios ir kompensuoja žirgyno veiklą. Tikrai nepavyktų išlaikyti darbuotojų iš tų pajamų, kurias gauname iš žirgyno“, – atviravo R. Astrauskas.

Žirgyno direktorius papasakojo, kad jų žirgyne auginami arkliai nėra darbiniai, nes tai – žirgai. Augintiniai žemės ūkyje nieko nedirba, su jais vykstama į įvairias varžybas. Pavyzdžiui, šiemet dalyvauta 80 km ištvermės jojime. Tokios varžybos nėra labai populiarios, nes raiteliai išjoja į laukus, kur žmonių susirenka labai mažai, todėl ir daug rėmėjų tokios varžybos nesulaukia. Kas kita konkūrai, į juos rėmėjų pritraukti lengviau. Šiek tiek pajamų generuoja vaikų vasaros stovyklos. Tačiau ir į jas negali pritraukti didelių grupių, paprastai tik iki 12 vaikų, nes ir žirgų skaičius ribotas, ir vaikus prižiūrėti reikia. „Negalima jų sodinti ant aktyvaus arabų veislės žirgo, labiausiai vaikams tinka žemaitukai, o jų žirgyne yra septyni“, – žirgyno pajamų šaltinius įvardijo R. Astrauskas, pabrėždamas, kad tokių pajamų užtenka tik patiems žirgams išlaikyti. R. Astrauskas neslėpė, kad užsienio šalyse, kur senos žirgininkystės tradicijos, rėmėjų pinigai pasiekia milijonais. Todėl atsiranda žirgų paklausa, vyksta žirgų veisimas, varžybos. „Ir pas mus varžybų daugėja, tai gal jau iš mirties taško pajudėjome“, – vylėsi Rietavo žirgyno direktorius.

Palaiko entuziazmas

Plungės rajone žemaitukus auginantis Vidmantas Gendvilas neseniai buvo apdovanotas atminimo ženklu „Už nuopelnus Žemaitijai“. Šio žirgų augintojo istorija unikali, žemaitukais jis susidomėjo dar paauglystėje ir tikrai ne pelno siekdamas. „Dar paauglystėje sužinojau, kad yra tokie žemaitukai. Vien iš idėjos ėmiau juos auginti, o kitų veislių nelaikau, kad nešvaistyčiau energijos. Bet kokios veislės arkliai yra nuostolingi, o man žemaitukai yra tam tikra moralinė kompensacija, tai yra daugiau, nei kažką gautum pardavęs“, – teigė V. Gendvilas. Anot jo, šiuo metu Lietuvoje yra auginama apie 800 žemaitukų veislės arklių, o kai jis įsijungė į šį judėjimą, tinkamų veislei jų buvo likę vos kelios dešimtys. Labiausiai jam įdomu, kai žmonės atvyksta į ūkį pasidomėti žemaitukais, klausosi istorijų apie juos. Tėvai atveža vaikus pajodinėti, tačiau arklių augintojas sakė nejaučiantis iš to didelio malonumo, atlieka tai kaip prievolę, ir metai jo esą tokie, kad pinigų kaip ir nebereikia… „Turiu ir karietą, kitą kartą prašo jos kokiems nors proginiams renginiams muziejuje, vestuvėse. Bet į tai įdėtas darbas neatsiperka. Mašinų keliuose pilna, neduok Dieve, perbrauksi kuriai per šoną. Nebe tie laikai, kam rizikuoti“, – pasakojo žemaitukų augintojas.

Nusprendė būti nepriklausomas

Vytautas Jurgutis Pūčkorių kaime (Plungės r.) prieš pusantro dešimtmečio savo bandoje turėjo per dvidešimt Lietuvos sunkiųjų arklių, tačiau šiandien padėtis iš esmės pasikeitusi. „Mažai beturiu – tris kumeles ir tris kumeliukus. Žmona mirusi, visi keturi vaikai išvažinėjo, vienas pats gyvenu, liko keli arkliai ir daug karvių. Toliau fermos niekur nebeišeinu“, – aiškino V. Jurgutis.

Vis dėlto ir tuos likusius arklius V. Jurgutis stengiasi panaudoti naudingai, kad kiekvienas ūkio augintinis duotų tam tikrų pajamų – kumeliukus parduoda. Nors anksčiau buvo laikai, kai rengdavo ir pasijodinėjimus vaikams. Tačiau tai – jau praeitis. „Kol dar truputį jėgų turiu, laikau arklius. Jei paskutinį arklį prarasiu, tai jau bus viskas. Kaip mano tėvas sakydavo, jei arklio nebeišlaikysiu, ilgai ir nebegyvensiu. Taip ir buvo, kai nebeturėjo, tai mažiau nei dvejus metus ir begyveno“, – pasakojo Pūčkorių kaimo gyventojas. V. Jurgutis sakė, kad nutraukė savo dalyvavimą nykstančių lietuviškų veislių išsaugojimo programoje, iš kurios jis kaip grynakraujų Lietuvos sunkiųjų arklių augintojas kasmet sulaukdavo finansinės paramos. „Buvo sugriežtintos arklių laikymo sąlygos, numatyta įvairių įsipareigojimų, todėl nutariau nebeimti išmokų ir dabar esu laisvas – kada noriu, tada galiu parduoti“, – atviravo V. Jurgutis.

Juozas SKRIPKAUSKAS

ŪP korespondentas

Autoriaus nuotraukos

2020-10-12