Veislių margumynas paįvairina lysvę ir stalą

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Kaip sudomino burokėlių įvairovė? Kodėl verta auginti neįprastų spalvų burokėlius?

Kai užsimanau keptų burokėlių salotų su fetos sūriu, žinau, kad atėjo ruduo. Gaila, kad šios daržovės dažnai neįvertinamos. Reikėtų neužmiršti ne tik įprastų burokėlių ropelių, bet ir lapinių burokėlių, kitaip vadinamų mongoldais.

Nesibaiminu šių daržovių sėti tankiau. Vėliau galiu išretinti, o jaunus lapelius sudėti į salotas, lengvus troškinius, kokteilius ir sriubas. Svarbu nepervirti, kad išliktų kuo daugiau gerųjų medžiagų.

Burokėlių spalvų gama išties stebinanti – nuo baltos iki tamsiai raudonos. Naudoti juos galima itin įvairiai: lapeliai tinka salotoms, šakniavaisiai – sultims, gaminant balandėlius, lapinių burokėlių lapais galima pakeisti kopūstus arba jais pagardinti kepinius. Kokie barščiai be raudonųjų burokėlių..? Kad sriubos spalva būtų intensyvesnė, šias daržoves reikėtų naudoti šviežias.

Burokėlius kartu su morkomis laikome kapčiuje, žemėje iškastoje duobėje, uždengę šiaudais ir eglišakėmis. Paskutiniuosius maistui sunaudojame gegužės pradžioje.

Kokiais kriterijais remdamiesi renkatės burokėlių veisles? Gal pasidalytumėte patirtimi, kokios ir kuo nustebino?

Renkamės trumpos vegetacijos (55–60 dienų) burokėlius. Sėjame gegužę ankstyvesniam naudojimui ir birželio pabaigoje (po Joninių) – skirtus laikyti per žiemą. Iki spalio burokėliai puikiai užauga ir gerai išsilaiko šaltuoju metų laiku.

„Laimingų daržovių ūkio“ lysvėse šiemet augo septynios rūšys spalvotų burokėlių – ne tik įprastiniai raudoni, bet ir geltoni, balti, margi.

‘Chioggia’ – sena itališka burokėlių veislė (žinoma nuo 1840 m.) pasižymi žaismingu margumu, rausvos ir baltos spalvos žiedais. Dėl švelnaus, kiek saldaus skonio šis burokėlis puikiai tinka žalioms salotoms.

‘Golden’ – geltonos spalvos burokėlis su oranžine odele, turbūt pats skaniausias naudojant termiškai neapdorotą, nes itin saldus. Net ir maži vaikai jį valgo su malonumu. Ši veislė žinoma nuo XIX a. pradžios ir dažnai auginama ūkiuose.

‘Bull’s Blood’ – labai sena olandiška burokėlių veislė. Veislės pavadinimas išduoda, kad šakniavaisiai ryškiai raudonos spalvos. Šios veislės burokėlių lapai yra odiški ir tamsiai raudoni. Maži lapeliai puikiai tinka salotoms ruošti.

‘Albina’ – baltos spalvos, apvalūs burokėliai, pasižymintys intensyvesniu, saldžiu skoniu. Jauni lapai gali atstoti špinatus.

Laikyti per žiemą puikiai tiks ‘Robushka’ ir ‘Agyptische Plattrunde’ veisles. Tai gal mums įprasčiausi raudonos spalvos, apvalūs burokėliai.

Prieš kelerius metus auginome seniausią žinomą burokėlių veislę ‘Crapaudine’. Dar 1885 m. prancūziškoje knygoje apie daržoves ji jau įvardijama kaip seniausia. Mokslininkai teigia, kad ‘Crapaudine’ veislės burokėliai galėjo augti jau prieš tūkstantį metų. Jų forma panašesnė į morkų nei į mums įprastų apvalių burokėlių, o stora, tamsiai raudona oda šiek tiek primena medį. Skonis intensyvus. Smagu stebėti ir ragauti veisles, kuriomis, tikėtina, maitinosi žmonės prieš tūkstantį metų.

Koks mėgstamiausias patiekalas iš burokėlių?

Mūsų šeimoje – tai keptų burokėlių salotos su fetos sūriu. Įvairių veislių burokėlius supjaustome skiltelėmis ir sudedame į dubenį. Pilame šiek tiek alyvuogių aliejaus, balzaminio acto, beriame pipirų, druskos ir mėgstamų prieskonių. Pagardiname žiupsneliu kmynų, čiobrelių, mėtų ir rozmarinų. Paliekame burokėlius pasimarinuoti apie valandą ar dvi, retkarčiais pamaišome.

Orkaitę įkaitiname iki 180 °C. Suberiame burokėlius į kepimo indą ir kepame apie 40 min., kol suminkštės. Iškepusius serviruojame lėkštėje, ant viršaus beriame susmulkinto fetos sūrio, moliūgų sėklų. Galima dėti ir apelsino skiltelių. Paruoštas salotas apšlakstome mėgstamu padažu arba alyvuogių aliejumi. Papuošiame moliūgų arba saulėgrąžų sėklomis. 

Aistės ir Edmundo Leonaičių nuotraukos