Veja: kiek patręši, tiek ir pjausi?!

Kokios priežastys lemia prastėjantį vejos vaizdą?

Turime suprasti, kad būtent maisto medžiagų trūkumas dirvožemyje stiprina visų kitų neigiamų aplinkos faktorių (didelės drėgmės, pavėsio) įtaką žolynui. Dažnai skundžiamasi, kad vejose plinta samanos ir bandoma jas naikinti cheminėmis priemonėmis. Tokie sodybų savininkai yra tikras lobis chemikalų gamintojams ir prekybininkams, nes žmogus kovoja ne su priežastimi, bet su pasekmėmis. Vienais metais išnaikinęs nepageidaujamas samanas, po metų dviejų vėl pastebi jų lopinėlius. Pirmiausia būtina atsakyti į klausimą, kodėl veja retėja, gelsta ar samanoja.

Jeigu samanoja šešėlio dengiamas žolyno plotas , galbūt ten pasėti pavėsiui jautrūs augalai. Įterpkite raudonojo eraičino, gojinės miglės, sėklų, šie žolynai gerai jaučiasi ir paunksmėje. Kai kuriose sodybose yra sunkus podirvis, neįrengta lietaus kanalizacijos sistema ar nuo stogo vanduo nubėga tiesiai ant žolės – tokia vieta ima pelkėti, o po to samanoja, tad pirmiausia būtina pasirūpinti efektyviu drenažu.

Dar vienas svarbus faktorius yra maisto medžiagų stoka. Pažvelkime, kas vyksta miško paklotėje. Medžiai užstoja šviesą, dirvožemyje negausu maisto medžiagų, todėl natūraliai įsigali samanos. Tas pats gali nutikti ir kieme, jei vejos žolės negaus pakankamai organinių ir mineralinių maisto medžiagų.

Nors ir nenoriai, vis tik artėja šiltasis metų laikas, augalai ims busti ir tikriausiai balandį jau galėsime pamaitinti žolynus. Ar šio tręšimo pakaks visam sezonui?

Svarbiausias yra pagrindinis tręšimas, kurio tikslas aprūpinti žolyną makroelementais: azotu, fosforu ir kaliu. Sezonui pakanka jų panaudoti vieną kartą pavasarį, o jeigu trąšos lėtai tirpstančios, šį darbą galima atlikti rudenį. Prieš tręšiant vejas būtina ištirti augavietės dirvožemį ir nustatyti jo agrocheminius rodiklius. Jų nežinodami, brangias trąšas barstysite aklai, o norimo rezultato galite ir nesulaukti.

Jeigu dirvožemyje yra 150 mg/kg judriojo fosforo ir kalio, vadinasi jis vidutiniškai turtingas ir arui pakanka maždaug 3 kg kompleksinių trąšų. Jeigu dirvožemis neturtingas, tai yra minėti rodikliai siekia apie 100 mg/kg, arui teks išberti 4 kg trąšų, o 5 kg kompleksinių trąšų prireikia tais atvejais, kai dirvožemis visiškai neturtingas fosforu ir kaliu. Tokia didelė kompleksinių trąšų norma išberiama per du kartus: 3 kg pavasarį prieš vegetaciją, likusi dalis po gausesnio lietaus vasaros viduryje arba antroje pusėje.

Svarbu nepamiršti kartą per sezoną bent minimaliai kompleksinėmis trąšomis patręšti ir pačias ekstensyviausias vejas, kitaip jose anksčiau ar vėliau atsiras samanų.

Kiek veją reikės papildomai tręšti azotu, priklauso nuo jos tipo. Pavyzdžiui, sportinės vejos azotu papildomai maitinamos kas dvi–tris savaites. Buitinę kiemo veją kompleksinėmis trąšomis su azotu pakaktų praturtinti tik balandžio pradžioje, bet žolyno spalvai pašviesėjus ir augimui pastebimai sulėtėjus, tikslinga kas mėnesį vienam arui vejos išberti po 1 kg amonio salietros arba karbamido. Tik rugsėjį jo nebereikia, nes augalų vegetacija jau lėtėja, artėja link pabaigos, tad azotas ją bereikalingai skatintų.

Kur kas paprasčiau prižiūrima žydinti pievelė, dar vadinama alternatyviąja veja. Jos pagrindą sudaro varpinės žolės su žydinčiais augalais, ji paprastai pjaunama dukart per sezoną, tad ir tręšiama kartą kompleksinėmis trąšomis pavasarį ir kartą azotu, nupjovus birželio pabaigoje ar liepos pirmomis dienomis. Azotas jai padės vėl sužaliuoti. Daugiau tręšti neverta, nes tai natūralus žolynėlis, dažniausiai įkurdintas sode, su žoliapjove sunkiau prieinamose vietose. Toks tręšimo grafikas puikiai tinka ir labai ekstensyvioms vejoms.

Prekybininkai siūlo didelę trąšų įvairovę. Vienos pigesnės, kitos brangesnės. Kaip žinoti, ką rinktis?

Jeigu veja sėtinė, joje dominuoja varpinės žolės, kurioms svarbiausia maisto medžiaga – azotas, antroje vietoje – kalis, trečioje – fosforas, kalcis, magnis, siera (jie svarbūs kaip antriniai).

Azotas augalui suteikia žalios spalvos ir skatina augimą. Vejų žolės vegetuoja apie 5 mėnesius, o šis makroelementas judrus ir mažai stabilus, todėl metinę azoto normą verta dalinti į kelias nedideles dalis. Auksinė vejų papildomo tręšimo azotu taisyklė – 1 kg/a amonio salietros arba karbamido. Tai nedidelė trąšų norma, paryškinanti žolyno spalvą, bet nesukelianti intensyvaus žolės priaugimo ir dažnesnio pjovimo poreikio.

Firmos siūlo kompleksines trąšas: daugiau azoto, šiek tiek fosforo ir dar šiek tiek kalio. Bet tada klausiu, o kaip subalansuoti fosforą ir kalį, jeigu esame suplanavę pagrindinį ir papildomą tręšimą. Pagrindinio tręšimo tikslas – atiduoti metinę kalio, fosforo normą ir nedaug azoto startui. Pavasarį augalai auga intensyviau, tad jeigu azoto duosime daugiau, tai žolė „virs iš koto“. Vadinasi, pagrindinio tręšimo metu turime atidžiai subalansuoti visų trijų makroelementų kiekį.

Anksčiau, kai užšaldavo lapkričio viduryje ir sniego danga išsilaikydavo nuo gruodžio pradžios iki kovo, rudeninis žolynų tręšimas fosforu ir kaliu turėjo prasmę. Dabar žiemos kitokios, žemė neįšąla, sniegas nutirpsta kelis kartus per žiemą, todėl visada klausiu, ar galime garantuoti, kad rudenį išbertos tirpios kompleksinės trąšos nenukeliaus gilyn (taip teršime gilesnius dirvožemio sluoksnius, negausime naudos ir prarasime pinigus) arba horizontaliai nepasislinks sniegui tirpstant. Nė vieno iš šitų dalykų garantuoti negalime. Geriausias sprendimas rudenį berti tik lėtai tirpstančias ekologines trąšas iš saulėgrąžų lukštų pelenų. Tirpias chemines kompleksines trąšas naudokite pagrindiniam tręšimui anksti pavasarį, jas galite berti, net jei dar pašalę.

Fosforas ir kalis jonų pavidale turi būti žolių šaknų zonoje prieš prasidedant vegetacijai. Žemei sušilus iki 7–8 °C, prasideda žolių vegetacija, o žolių šakniaplaukiams iškart randant tinkamo maitinamojo tirpalo, augalai gerai startuoja.

Žolių pagrindiniam tręšimui naudojamose kompleksinėse trąšose azoto, fosforo ir kalio santykis turi būti 1:2:3 – tai pati geriausia sudėtis, atitinkanti žolėms reikalingą subalansuotą šių maistinių elementų tarpusavio santykį. Kompleksinėse trąšose esantis azoto kiekis yra nedidelis, bet jo pakanka pavasariniam žolyno startui. Vegetacijai įsibėgėjus, nuo gegužės vidurio pagal poreikį vejų žolės periodiškai papildomai pamaitinamos nedidelėmis (1 kg arui) azotinių trąšų normomis.

Kita pasirenkant vejų trąšas daroma klaida ir dažnai užduodamas klausimas – azofoska arba nitrofoska. Šių trąšių sudėtyje azoto, fosforo ir kalio yra po lygiai, jos tinka javams, bet žolėms tokia proporcija nėra geriausia, nes niekaip neįmanoma subalansuoti reikiamo atskirų maistinių elementų santykio. Efektyvaus augalų tręšimo esmė – tinkamas maistinių elementų balansas, bet kompleksinėse trąšose esančių elementų santykio pakeisti negalime. Pirkdami netinkamos sudėties trąšas ne tik subalansuotai nepatręšiame žolių, bet ir atsiranda tikimybė pertekliniams (nes nesubalansavome reikiamo santykio) maistiniams patekti į paviršinius ar gruntinius vandenis, užteršti aplinką. Negalime būti tam abejingi. Kartais pagalvoju, kad pakilusios trąšų kainos turėtų padėti žmonėms blaiviau ir atsakingiau elgtis.

Užsiminėte, kad sodybų savininkai dažnai vengia tręšti veją, nes baiminasi, kad teks dažniau nei įprastai vaikštinėti paskui žoliapjovę. Ar jų nerimas pagrįstas?

Niekada nepamiršiu vieno iš savo vejų mokytojų dr. H. Šulco iš Vokietijos Hohenheimo universiteto pamokos. Jis buvo didžiulis dekoratyvinių ir sportinių vejų autoritetas visoje Europoje, konsultavo ir ekspertavo didžiausius golfo aikštynus ir futbolo stadionus. Viešėdamas jo sodyboje, kieme pamačiau iki pusės blauzdų užaugusį žolyną ir kaip specialistas specialisto pasiteiravau, kokiam vejų tipui būtų galima jį priskirti, mat įvairių tipų žolynams keliami skirtingi aukščio reikalavimai. O jis man atsakė: „Nustatyk pats!“ Taip norėjo pasakyti, kad kada turi laiko, tada nupjauna, ir nedaro iš to jokių problemų. Man patiko toks požiūris ir nuostata. Veja sodyboje turi būti tvarkinga, sveika ir estetiška, bet nereikėtų į gamtą, nors ir sukultūrintą, koreguojamą žmogaus rankų, žvelgti pernelyg preciziškai. Mėgaukimės pozityviais pojūčiais, kuriuos mums teikia žaliuojantys žolynai.

„Rasų“ redaktorė Rūta VAITKEVIČIŪTĖ

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.