Velykos – naujo gyvybės ciklo pradžia: pokalbis su V. Tėveliu apie paukštininkystės istoriją, dabartį ir ateitį

Artėjant Velykoms vis kalbama apie kiaušinių trūkumą ar jų brangimą? Priežastis – paukščių gripas. Vis dėlto, tai juk ne staiga atsiradusi kažkokia nauja liga. Kodėl taip sudėtinga su ja kovoti? Nejaugi anksčiau niekas nejautė rimtos grėsmės ir nesiėmė atitinkamų veiksmų virusui pažaboti?

Pirmą kartą su paukščių gripu man teko susidurti maždaug apie 2000-uosius metus. Pirmieji paukščių gripo atvejai nustatyti Kinijoje 1996 m. Taigi, liga nėra ypatingai sena – tai tęsiasi apie 30 metų. Pradžioje buvo tik pavieniai atvejai, spontaniškai pasireikšdavę įvairiose vietose ir, matyt, niekas jų pernelyg nesureikšmino. Tačiau šiandien turime visai kitą situaciją: štai vien tik Amerikoje dėl šio viruso išskersta netoli 200 milijonų vištų. Mūsų kaimynystėje, Lenkijoje taip pat jau yra nemažai paveiktų ūkių, o ir pas mus Šilutės rajone šiemet pirmą kartą pramoninio dydžio ūkyje tas virusas buvo aptiktas. Kodėl ta kova su virusu tokia sunki? Na, pradžioje, kai buvo tik pavieniai pasireiškimai, nebuvo laiku reaguota ir nespėta pasigaminti vakcinos. Matyt, nebuvo laiku suvokta, kad nuo ligos galima apsisaugoti tinkamai izoliuojant laikomus naminius paukščius nuo laukinių, praskrendančių. Ypatingai šį virusą nešioja ir platina vandens paukščiai, kurie užkrečia vištinius paukščius. Taigi, laikui bėgant, žinoma, daugiau buvo mėginama apsisaugoti tokiomis buitinėmis-ūkinėmis priemonėmis. Tačiau pastaruoju metu jau girdėti apie vakcinos gamybą ir manau, kad artimiausiu laiku daugelis šalių ir fermų pradės masiškai vakcinuoti savo paukščius prieš šitą patogenišką virusą – juk visi dabar supranta, kad užkrėstus pulkus tenka sunaikinti, nes kitaip jie iškris patys ir užterš visą aplinką.

Kaip laiko perspektyvoje kito vištų dėslumas? Ar jau pasiekta dėslumo riba? Juk ryškios permainos šioje srityje vyko ir per Jūsų darbo karjerą.

Su vištų dėslumu pirmą kartą susidūriau prieš 60 metų, baigus Veterinarijos akademijoje mokslus ir pradėjus dirbti rajono vyriausiuoju specialistu. Tada teko lankyti tuometines kolūkių bei tarybinių ūkių fermas. Jeigu dabartines sąlygas lyginti su anais laikais, tai būtų tiesiog baisu: nebuvo nei ventiliacijos, nei normalių higieninių sąlygą, jau nekalbant apie paukščių maitinimo pilnavertiškumą. Taigi, lyginant tuos laikus su dabartiniais, tai paukščių dėslumas padidėjo praktiškai dvigubai. Kodėl padidėjo? Pirmiausia, atsiradus kombinuotų pašarų pramonei mokslo dėka buvo sukurtas visai kitas lesinimo lygis: ne vien tik grūdai, bet ir įvairios mineralinės medžiagos, vitaminai. Šios dienos paukščių mitybos racioną sudaro netoli 100 parametrų – dabar jau kompiuterinė technika leidžia gaminti ir balansuoti pašarus. Be to, pašarai balansuojami ne tik pagal sudėtį, bet ir pagal baltymų dalis, amino rūgštis, jų tarpusavio santykį, vitaminų kiekį, riebalines rūgštis ir t.t. Kitaip sakant, mokslas jau leidžia matyti paties paukščio poreikius ir juos tenkinti. Taigi, dėslumo lygis, galima sakyti, yra mokslo produktas.

O į ką dabar krypsta paukštininkystės mokslas, jeigu atmesti tą nesibaigiančią kovą su virusais? Kaip mokslas gali prisidėti prie kiaušinių kokybės gerinimo, o ne tik produkcijos didinimo?

Dabar dirbama keliomis kryptimis. Pirma kryptis – dabar siekiama padidinti vištų dedeklių ilgaamžiškumą. Šiandien vištos dėslumas jau pasiektas neblogas ir daugiau čia nelabai yra ko siekti: per dieną jos po vieną kiaušinį ir padeda. Bet šiandien vištos eksploatuojamos 70-80 savaičių, vadinasi, apie pusantrų metų. O mokslas siekia, kad vištos galėtų dėti kiaušinius bent 2 metus, t. y. 110-115 savaičių. Nes į kiaušinio savikainą įeina pačios vištos išauginimas iki 16-17 savaičių, kai ji pradės dėti. Taigi, paukščių ilgaamžiškumas reikalingas auginimo išlaidoms kompensuoti ir kiaušinių savikainai mažinti, išlaikant per visus 2 metus pirmųjų metų dėslumą ir surenkant iš vienos vištos 650-660 kiaušinių kasmet. Antra kryptis, žinoma, yra darbas su pašarais, kad kilogramui kiaušinių masės būtų galima kiek įmanoma labiau sumažinti pašarų sąnaudas. Čia visa esmė – tinkamas pašarų parinkimas. Kitaip sakant, optimizacija pagal amžių ir poreikį tam laikui. Dar vien kryptis – klimato atšilimo iššūkiai, kurie aktualūs ir vištoms. Mokslininkai ir šia kryptimi intensyviai dirba. Sinoptikai ir klimatologai prognozuoja, kad jau 2050-aisiais Žemėje temperatūra vidutiniškai pakils 2-2,5 laipsnio, nei dabartinis lygis. Tad dirba genetikai, o taip pat ir pašarų gamintojai, kad pasiektų kuo didesnį paukščių atsparumą būsimoms karšio bangoms. Taip pat bandoma kiaušinius praturinti įvairiomis medžiagomis, kurios žmogui yra reikalingos, taigi, sprendžiant ir žmonių organizmo poreikius. Mokslas šiose srityse dar turi ką veikti.

Dabar Europoje labai daug šnekama apie gyvūnų gerovę bei leidžiamos įvairios direktyvos šia tema: ar gyvūnų gerovės akcentas nėra laikinas bei dirbtinai išpūstas įvairiųjų visuomeninių judėjimų? Ar dėl vištų gerovės nenukenčia produktyvumas? Ir kaip tai atsiliepia kiaušinių kokybei?

Kalbant iš istorinių perspektyvų, jau užsiminiau, kad senais laikais atidarius fermos duris tiesiog nebūdavo kuo kvėpuoti, nes nebuvo ventiliacijos bei tinkamo mikroklimato. Tai pirmas šuolis gyvūnų gerovės linkme buvo maždaug 1965-aisiais, kai buvo pereita prie vadinamosios pramoninės paukštininkystės. Kaip tik tada vištoms dedeklėms pradėti naudoti paukščių narvai – vištos ten perkeliamos, fermose pradėta įrenginėti ventiliacija, naudojamas mechanizuotas paukščių lesinimas ir pan. Tai buvo didelis žingsnis kartu su kombinuotų pašarų pramone ir kiaušinių higienos srityje, o ir produkcijos kiekiai pradėjo ženkliai augti, netgi kažkiek tenkinant ir gyventojų poreikius, nors dar ne visiškai: iki tol moterys Velykoms kiaušinius rinkdavo apie mėnesį laiko, kad pakaktų visai šeimai margučiais susidaužti, o po šio žingsnio jau buvo galima kiaušinių įsigyti daugiau-mažiau nuolatiniam vartojimui... Kitas svarbus etapas – Lietuva įstoja į Europos Sąjungą. Atsiranda rimtesni reikalavimai ir išleidžiama direktyva, pagal kurią vištų narvai gerokai modernizuojami ir didinami lyginant su tarybiniais: narvai tampa platesni, aukštesni, turi būti vištoms įrengta kartelė, kad jos galėtų atlaisvinti kojų raumenis, nagus pakrapštyti ir t. t. Ši direktyva turėjo būti įgyvendinta iki 2012 metų. Tokios permainos reikalavo ir pastatų rekonstrukcijos, brangesnių narvų, kitos įrangos ir pan., bet Lietuva susitvarkė su tuo puikiai. Tuomet atėjo nauja banga daugiau iš įvairių visuomenininkų pusės: pradėta kampanija, kad vištas dedekles laikyti narvuose yra nehumaniška gyvūnų požiūriu. Tokias idėjas palaiko ir kai kurie Europos politikai, o taip pat ir mūsų prekybos tinklai: pastarieji nuo šių metų pareiškė, kad vištų kiaušiniais iš narvų neprekiausime. Šiandien tai ir vyksta: jau retai pamatysi prekybos tinkluose narvuose laikomų vištų kiaušinių.

Tuomet negaliu nepaklausti: ar skiriasi narvuose laikomų ir laisvai po fermą lakstančių vištų kiaušinių kokybė? Ar tie kiaušiniai apskritai kuo nors skiriasi? Juk triukšmo dėl to buvo daug, o kokie rezultatai?

Na taip – ginčai iki šiol netyla: o kaip yra geriau? Mokslininkai beveik vieningai sutaria, kad laikant narvuose paukščiui sudaromos geresnės higieninės sąlygos, nei laikant juo laisvai. Kadangi narve paukščio judėjimas yra fiksuotas, tai lengviau kontroliuoti ir ligų protrūkius bei paprasčiau išvengti virusų. Taigi, narvuose laikomų paukščių sąlygos yra geresnės, vertinant higieniniu bei sveikatingumo požiūriu. Kiaušinių kokybė narvuose higieniškai taip pat yra geresnė, kadangi višta padėjo kiaušinį, jis išriedėjo į lovelį ir užkrato galimybė fekalijomis yra gerokai mažesnė, nei laikant vištas laisvai. Jeigu žiūrėti į kiaušinį biologinės vertės požiūriu, tai ji niekuo nesiskiria, kadangi biologinė kiaušinio vertė ir skonio savybės priklauso ne nuo laikymo sąlygų, o nuo to, ką paukštis sulesa. O jeigu vienodai lesinami, tai ir kiaušinio vertė išlieka tokia pati. Aš sakyčiau, dažnai manipuliuojama sąvokomis ir painiojama: kiemo ar sodybos sąlygomis laikomos vištos painiojamos su laisvai bėgiojančiomis fermose. Jeigu višta vaikšto kieme po žolę, gauna saulės spindulių, sulesa kokį slieką ar vabalą, tai šitų kiaušinių kokybei tai atsiliepia – tokia višta turi didesnį maisto pasirinkimą ir ta kiaušinio vertė gali kažkiek skirtis, nuo fermų vištų kiaušinių.

O kodėl Velykos neapsieina be kiaušinių? Kaip formavosi ši tradicija? Kiek įtakos jai turėjo paties kiaušinio – kaip maisto produkto – savybės?  

Žinoma, tai susiję su Kristaus prisikėlimu ir pavasario atėjimu, kitaip sakant, gyvybės ciklo pradžia. Prieš daugelį metų tų kiaušinių būdavo labai nedaug ir jie atsirasdavo tik pavasarį. Tuo įsitinkinti galima stebint laukinius paukščius, kuri atskrenda iš šiltų kraštų ir tada pavasarį peri. Tas pats ir su mūsų pro-prosenelių laikytomis vištomis: jos tik pavasarį sudėdavo pirmuosius kiaušinius. Taigi, Velykos tarsi žymi naują gyvybės ciklo pradžią ir kiaušinis yra savotiškas atgimimo bei gyvybės simbolis. Todėl gražių margučių linkius visiems „Ūkininko patarėjo“ bendradarbiams ir skaitytojams. Su Atgimimu.

Kalbėjosi Ričardas Čekutis

ŪP redakcijos archyvo nuotraukos