Velykų šviesa šiandien: papročiai, kurie mus suartina

Tai ne tik krikščioniška Prisikėlimo diena, bet ir senovinis metų rato virsmo taškas, atspindintis šviesos ir žalumos sugrįžimą. Tai ne tik margučių ridenimas ar sotus šventinis stalas. Velykos – tai laikas, kai sustojame, įsiklausome į save, susitinkame su artimaisiais, prisimename savo šaknis ir puoselėjame senolių palikimą. Senieji Velykų papročiai, tokie, kaip margučių dažymas, verbų rišimas, kiaušinių daužymas ar šventinio stalo puošimas, iki šiol gyvuoja mūsų šeimose. Ir net jei keičiasi jų forma – pavyzdžiui, vietoj natūralių dažų atsiranda ryškios sintetinės spalvos, o vietoj močiutės pintos verbos – spalvingi pirktiniai žiedai – esmė lieka ta pati: tai veiksmai, kurie jungia kartas.

Velykos – tai pabudimas ir gamtoje, ir širdyje. Jos sutampa su laikotarpiu, kai žemė tampa derlinga, paukščiai suka lizdus, o žmonės pradeda darbus laukuose. Tai – laikas, kai gyvybė vėl ima pulsuoti kiekviename žolės stiebelyje, kiekviename lietaus laše. „Kokios Velykos – tokie visi metai“, – sakydavo senoliai. Todėl per šventes visi stengdavosi būti švarūs, gražiai apsirengę ir geros nuotaikos – kad metai būtų sėkmingi ir laimingi.

Kiaušinis – gyvybės pradžia gamtos rate

Vienas ryškiausių Velykų simbolių – margutis. Tačiau tai – ne tik gražus paprotys. Kiaušinis nuo seno laikomas gyvybės, pasaulio pradžios simboliu. Senoliai tikėjo, kad kiaušinyje slypi visa, kas gyva – kaip gamtos ląstelėje. Margutis dažnai marginamas natūraliais dažais: svogūnų lukštais, žolelėmis, ąžuolo žieve, beržo lapeliais – taip išlaikomas ryšys su žeme. 

Margučio ornamentai – gyvybės, gamtos ir apsaugos ženklai. Margučių marginimas vašku – tai ne tik menas, bet ir simbolių kalba, kuria mūsų seneliai perteikdavo pasaulėžiūrą, ryšį su gamta ir tikėjimą gyvybės galia. Kiekvienas raštas turėjo prasmę – tai nebuvo vien puošmena, o tarsi mažas pasakojimas apie gyvybę, pasaulį ir metų laikų kaitą.

Marginimo raštai neatsitiktiniai: saulutės, gyvybės medžiai,  spiralės ir bangelės, kryželiai ir žvaigždutės, eglutės, žirgeliai, žvaigždutės – viskas turi prasmę. Tai – ne tik grožis, bet ir apsauga, palinkėjimas derliaus, sveikatos, darnumo su gamta. Margučiai dažnai būdavo marginami simetriškai – tai reiškė pusiausvyrą, darną. Raštai dėliojami atsargiai, su pagarba – tikėta, kad teisingai išmargintas kiaušinis gali atnešti laimę visiems metams

Spalvos margučiams taip pat turi savo reikšmes: 

Raudona – gyvybė, meilė. 
Žalia – pavasario atgimimas, žaluma.
Geltona – saulė, šviesa, šiluma.
Juoda – žemė.

O ar atspėtum šią seną velykinę mįslę? „Balta koplytėlė be langų, be durų.“ Kas?
(Atsakymas: kiaušinis)

Ridenimas – žaidimas, kuris vienija

Velykų rytą daugelis šeimų susirenka į margučių ridenimo varžybas. Tai ne tik linksmas žaidimas – sakoma, kad kieno margutis nurieda toliausiai ar atsitrenkia į kitą kiaušinį, tam seksis visus metus. „Kuo kietesnis kiaušinis, tuo sėkmingesni ateinantys metai.

Margučių ridenimas – tai ne tik Velykų žaidimas ar smagi tradicija, bet ir gilus simbolinis veiksmas. Sakoma, kad taip mes budiname po žiemos snaudulio miegančią žemę. Riedėdami per žolę ar smėlį, margučiai lyg švelniai pažadina ir po žeme tūnančius vabaliukus, kviesdami juos grįžti į gyvybės pilną pasaulį. Tai tarsi pavasario žinia – metas keltis, metas gyventi.

Tradicijos šiandien – gyvas paveldas

„Išauš, išauš pavasarėlis, 
Atskris, atskris raiba gegute.
Užkukuos, užkukuos girioj gegutėla,
Uždainuos, uždainus mana tėvužėlis.“ (liaudies daina).

Šiandien vis dažniau Velykos tampa proga atsigręžti į paprastumą. Po skubėjimo, triukšmo ir kasdienio šurmulio, šventinis rytas suteikia progą pabūti kartu – prie bendro stalo, pasidalinti šypsena, šiltu žodžiu, prisiminimu. Džiugu, kad vis daugiau žmonių ieško tikrumo – dažo margučius natūraliais būdais, kepa naminę duoną, kuria savo šeimos tradicijas. Ir net jei jos šiek tiek kitokios nei mūsų senelių laikais, jos vis tiek yra gyvos. Gyvos tol, kol jas puoselėjame, perduodame ir jomis džiaugiamės. 

Per Velykas žmonės šventina ne tik margučius, bet ir maistą, dalinasi su artimaisiais, lanko kapus, puošia juos pavasarinėmis gėlėmis – tai ir pagarba protėviams, ir gamtai, kuri dovanoja viską, ko reikia gyvybei. Net ir Velykų rytą plaunantis veidą upės vandeniu tikėta, kad gamta suteiks sveikatos, skaistumo, stiprybės.

Ne vienas Velykų paprotys kilo iš senolių pastabumo ir pagarbaus gamtos stebėjimo. Štai vienas iš pavasarinių spėjimų: Jei Velykų rytą giedra – vasara bus sausa ir karšta, jei lyja – geri metai laukia. O viena senovinė  mįslė, susijusi su Velykomis, skamba taip: „Ant stalo suktukas, vidury – gyvastis.”  Kas tai? (Atsakymas: margutis)

Velykos šiandien – tai ne tik krikščioniška atgimimo šventė, bet ir žmogaus vidinio prisikėlimo simbolis. Tai metas, kai norisi šviesos ne tik lange, bet ir širdyje. Kai atgimsta ne tik gamta, bet ir mūsų santykiai – su artimaisiais, su savimi, su praeitimi ir ateitimi. „Kaip Velykas sutiksi, taip visus metus gyvensi.“ Tad sutikime jas su šypsena, širdies šviesa ir dėkingumu. Tegul kiekvienas margutis būna ne tik gražus, bet ir prasmingas – kaip mažytis meilės, dėmesio ir tradicijų simbolis.

ASTD kultūrologė Jūratė GAMELIENĖ