Verpstinai ir viksvuolės – nauja, sveika ir gardu

Traškūs ir sultingi

„Visada domėjausi egzotiškomis daržovėmis, pasižyminčiomis netradiciniais skoniais, – atkreipė dėmesį L. Bardiuk. – Verpstinus vertinu dėl šaknies struktūros, gaivaus skonio, sultingumo ir traškumo, vos juntamo saldumo, ne tokio įkyraus kaip saldžiųjų bulvių.“

Juos šilutiškė augina jau antrą sezoną. Pirmus metus atsisiuntė du daigelius, violetinį ir baltą, bet dėl geresnio skonio daugiausia augino ‘White’ veislės verpstinų – 20 kerelių.

Pašnekovės pastebėjimu, ši daržovė itin derlinga: „Esu skaičiusi, kad Andų kalnuose vienas verpstinų krūmas užaugina apie 3 kg šakniavaisių. Palyginimui galiu pasakyti, kad pastarąjį sezoną iš penkių verpstino krūmelių spalio pradžioje prikasiau apie 30 kg šakniavaisių. Stambiausias svėrė 1,65 kg, kiti apie 700–800 g, nedidukai, bet rubuiliai. Augo jie patvory, išroviau, kai augalas siekė apie 70 cm aukščio, kitus verpstinus, kurių stiebai spalio viduryje buvo apie 2 m, dar palikau toliau augti.“

L. Bardiuk girdėjusi, kad verpstinai skanūs ir kepti, bet tiek daug jų nepriaugina. Ji juos valgo vienus, žalius. Supjausčiusi gabalėliais, deda į salotas su lapinėmis daržovėmis ar agurkais, cukinijomis, pašlaksto alyvuogių aliejaus. Beje, prapjautas verpstino šakniavaisis greitai tamsėja dėl jame esančio krakmolo, nors tą krakmolą pašnekovė vadina kitokiu, „geruoju“.

Dauginami atžalomis

Nuo verpstino nuskabiusi šakniavaisius, rudenį pašnekovė motininį kerą su akutėmis, iš kurio vėliau mezgasi atžalėlės, deda į durpes ir neša žiemoti sausai į nešildomą patalpą, tik tenka saugoti nuo minusinės temperatūros.

Pavasarį kiekvienas keras būna išleidęs atžalėlių, kurias sukaišioja į vazonėlius, o kai būna pasiekę sprindžio dydį, po šalnų, perneša sodinti į lauką. Iš rudens į smėlingą žemę ji deda galvijų mėšlo, daugiau niekuo netręšia, tik daigelį sodindama į duobutę lauke, įberia šiek tiek pelenų. Laisto tik tol, kol daigeliai prigyja.

Iš kiekvieno daigo susiformuoja keras su 5–6 stiebais, kurių skersmuo vėliau pasiekia apie 3 cm. Žydi verpstinai negausiai, geltonais, panašiais į bulvinės saulėgrąžos (vadinamojo topinambo) žiedais. Iš švelnių verpstino lapų šilutiškė verda gaivaus skonio arbatą.

Tarsi žemės riešutai

Įdomu tai, kad L. Bardiuk viksvuoles pabandė auginti dar labai seniai, prieš keturis dešimtmečius. Gavusi keletą šių žemės „riešutėlių“ sėklų, šilutiškė juos pasodino, bet vėliau netyčia išravėjo, nes nežinojo, kaip atrodo kerelis. O tas krūmelis – tarsi vešlios žolės kupstelis, kuris, beje, itin dekoratyvus, tiktų ir gėlynams paįvairinti.

Viksvuolių skonį L. Bardiuk lygina su migdolų riešutų skoniu. Ypač vertinami juose esantys kvapnūs eteriniai aliejai.

Šiemet pašnekovė užaugino 12 viksvuolės kerelių. Ant kiekvieno jų subrendo per 300 gardžių ir maistingų, rusvai gelsvų „riešutėlių“, tarsi šereliais dengtų. Prieš valgant svarbu juos nuplauti. Galima sumalti ir barstyti ant salotų, kepinių.

Išdžiovinti viksvuolių „riešutėliai“ gerai laikosi per žiemą. O prieš sodinant į dirvą, apie valandą juos reikėtų pamirkyti vandenyje. Mūsų kraštuose dirvoje jie neperžiemoja, nes nepakenčia minusinės temperatūros.

Loretos BARDIUK nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.