Veterinarai Ona ir Lukas Badauskai gyvenimą mieste iškeitė į ūkį Panevėžio rajone

Svajonių užuovėja kaime

Ona ir Lukas – abu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarinės medicinos magistro absolventai. Nors studijų laikais prasilenkė, juos sujungė meilė gyvūnams ir bendras požiūris į gyvenimą. Lukas – aukštaitis, gimęs ir augęs Panevėžyje, praktikuojantis galvijų veterinaras, Ona – žemaitė, šiandien dirbanti tarptautinėje įmonėje produktų vadove.

„Dažnai pajuokaujame, kad pati esu ‚meilės emigrantė‘, nes kilusi iš Žemaitijos. Prieš tai gyvenome Kaune ir Kėdainiuose. Tačiau jau nuo pirmų draugystės dienų kalbėjome, kaip norėtume turėti savą kaimą, sutarėme, kad miestas tiesiog ne mums. Visą savo vaikystę gyvenau kaime, dažnu atveju radau daugiau draugų tarp gyvūnų nei žmonių. Lukas, nors ir miesto vaikas, visą vaikystę savaitgaliais ir atostogų laiku leisdavo pas močiutę kaime. Abu žinojome, į ką veliamės su norais gyventi kaime“, – prisimena Ona.

    Dažnai pajuokaujame, kad pati esu „meilės emigrantė“, nes kilusi iš Žemaitijos. Tačiau jau nuo pirmų draugystės dienų kalbėjome, kaip norėtume turėti savą kaimą, sutarėme, kad miestas tiesiog ne mums.
   – Apie bendrą svajonę palikti miestą ir įsikurti kaime pasakoja „Badauskų ūkio“ šeimininkė Ona Badauskienė.

Savo svajonių kampelio pora ieškojo kone dvejus metus – norėjosi privatumo, gamtos, bet ir kad didesnis miestas būtų pasiekiamas. Pamatę skelbimą apie parduodamą sodybą Vadaktėliuose, sprendimą priėmė iškart.

„Su Vadaktėliais sąryšių neturime, pamatėme vieną dieną parduodamos sodybos skelbimą ir, žiemą ją apžiūrėję, tiesiog įsimylėjome. Tai buvo būtent tai, ko ieškojome: gyvenamasis namas, pagalbiniai pastatai, tvartas gyvuliams, Nevėžis už kelių šimtų metrų ir mažas gamtos lopšys būtent mums. Po dvejų metų trukusio pirkimo proceso pagaliau galime vadinti Vadaktėlius savo namais“, – džiaugiasi pora.

Vieningas sprendimas – ožkos

Oficialiai ūkininkais pora tapo šių metų sausį, tačiau pirmieji ūkio gyventojai pasirodė pačią pirmą atsikraustymo dieną.

„Aplink sodybą slapstėsi laukiniai katinėliai, kurių gyvenimas toli gražu nebuvo rožėmis klotas iki tol. Visus našlaičius priglaudėme ir rūpinamės nuo pačių pirmųjų dienų. Šiuo metu turime net 8 kiemo katinėlius. Visi jie aiškiai pasidaliję teritorijas: vieni mėgsta tvartą, kiti – kiemo priekį, taip pat turime ir specialių poreikių kačiuką, kuris šiuo metu gyvena atskirose patalpose. Ar vaikštinėdami, ar darbuodamiesi lauke dažnai esame pasitinkami ir saugomi mažųjų ūkvedžių“, – šypsosi Ona.

Svarstant, kokią šaką pasirinkti ūkyje, variantų buvo daug: nuo šilauogių ir smidrų iki uogakrūmių. Tačiau galutinis sprendimas buvo vieningas.

„Abiem teisingai skambėjo ožkos. Kadangi abu artimai darbuojamės su karvėmis, didžiųjų raguočių atrodė jau pakankamai. Kartu su mama vaikystėje laikėme nemažą bandą ožkų, tai natūraliai ožkos man – artimas ir gerai pažįstamas gyvūnas su savo bruožais ir „čiūdais“. Lukui taip pat ožkos pasirodė smagi opcija, kaip tarpinis gyvūnas su karvių mielumu ir avių kompaktiškumu“, – pasakoja Ona.

Pradžiai pora įsigijo penkias anglo-nubijukų mišrūnes iš „Šiaudinės ožkos ūkio“. Pati pirmoji ir vyriausia – Ninzė – tapo tikra bandos vadove. Šiandien ūkyje ganosi jau 27 ožkos ir ožiai, o neseniai gretas papildė ir pirmosios avytės. Badauskai neatmeta minties ateityje turėti ir bičių – Luko smalsumas ir Onos senelio, žinomo Žemaitijos bitininko Stanislovo Ambrazaičio, palikimas traukia išbandyti ir šią sritį.

Meilė darbui

Žinia apie ožkų ūkio kūrimą draugams ir kolegoms kėlė įvairių klausimų.

„Iš pradžių daugelis žiūrėjo atsargiai – prisiimti tokią atsakomybę ir negalėti tiesiog panorėjus išlėkti atostogauti tikrai gali kelti klausimą, ar viskas su galva gerai. Tačiau mes buvome tvirtai apsisprendę, jog norime kurti kažką savo. Kolegos ir dabar stebisi, kaip galiu džiugiai pasakoti apie savaitgalio planus karpyti ožkų nagus ar kurti visokius savadarbius išradimus vištoms, kad joms smagiau būtų. Artimuosius labiausiai nuramino tai, jog nededame visų kiaušinių į vieną lizdą, t. y. pamažu įsivažiuojame į ūkio veiklas, po truputį plečiamės, tobulėjame, mokomės. Esame apsvarstę ir „o kas, jei…“ scenarijus, tačiau tikimės geriausio ir tikime, jog su įdedamu darbu ir meile viskas pavyks“, – pasakoja Badauskai.

    Kolegos ir dabar stebisi, kaip galiu džiugiai pasakoti apie savaitgalio planus karpyti ožkų nagus ar kurti visokius savadarbius išradimus vištoms, kad joms smagiau būtų.
  –  Apie meilę ūkio darbams ir gyvūnams pasakoja Vadaktėliuose įsikūrusi Ona Badauskienė.

Ūkio personažai

Ūkio gyvenimas neįsivaizduojamas be ryškių asmenybių. Čia darbus koordinuoja ūkvedys Kopernikas – 60 kg sveriantis Podhalės aviganis. Nėra užsiėmimo, kurio jis neprižiūrėtų, ar vištų lizdų, kurių nepatikrintų. „Abu mėgstame kalbėtis su gyvūnais, o kai šnekučiuojamės su Koperniku, atrodo, kad jis visiškai supranta, nors ir yra lenkas iš Tatrų kalnų“, – šypsosi Ona.

Kitas ypatingas gyventojas – penkerių metų ožys Gabrielius, pirktas kaip piktas ir agresyvus. „Tačiau per kelis mėnesius jis tapo mieliausiu oželiu: galime vedžioti kaip šuniuką, pašauktas atlekia glaustytis. Nors jo kvapas išskirtinis, dėl tokių meilumo akimirkų negaila turėti atskirų darbinių rūbų“, – pasakoja Ona.

Visi ūkio gyventojai turi išskirtinius vardus ir istorijas – nuo Stirnos ar Danguolės iki išdykėlės ožkytės Lancelotos.

Sūriai, kurie tirpsta

Šeima pasakoja, kad ūkio diena prasideda ir baigiasi 7-tą valandą ryto bei vakaro. Išleidę gyvūnus į pievą su pavėsiu ir sūpynėmis, Badauskai imasi kitų darbų. Šiuo metu Lukas aktyviai eksperimentuoja su pieno apdirbimu ir gamyba, o Ona daugiau dėmesio skiria katėms, administravimui bei socialiniams tinklams (paskyrai „Badauskų ūkis“).

„Šiuo metu pagrindinis užsiėmimas su pienu yra varškės sūriai. Tikimės sėkmės jaunųjų ūkininkų paramoje. Su ja norime įsigyti daugiau pieno apdirbimo įrangos, kuri padėtų efektyviau ir lengviau tvarkyti pieną. Jau nusipirkome jogurto gamybai reikalingą aparatą, tikimės greitu metu jį išmėginti“, – pasakoja Ona.

Badauskų šeimos ūkyje receptų gimimo istorija – itin gyva ir nuolat kintanti. Pradžioje pagrindinis įkvėpimo bei minčių šaltinis jauniesiems ūkininkams buvo Onos mama. Ji išmėginusi ne vieną rauginimo procesą ir išragavusi galybę ožkos sūrių, todėl jos idėjos šeimos virtuvėje visada apsvarstomos pirmiausia. Tačiau šiandien Badauskai drąsiai eksperimentuoja ir patys: išbando įvairius receptus, koreguoja juos pagal savo skonį ir tiesiog stebi, koks atradimas gausis šįkart. Kol kas daugiausia pagyrų gavęs yra klasikinis varškės sūris su česnakais ir pipirais. Kartu su švelniu ožkos sūrio skoniu – puikus derinys.

Šiuo metu šeima vis dar intensyviai mokosi ir aiškinasi, kas veikia geriausiai. Kadangi gamybos apimtys kol kas nedidelės, Badauskų paruošti sūriai tiesiog tirpsta – ūkis jau turi nuolatinių užsakymų Panevėžyje bei Kaune. Pasitaiko ir tokių smagių akimirkų, kai pro šalį važiuojantys žmonės tiesiog sustoja kieme pagauti smalsumo bei noro įsigyti šviežio ožkos pieno stiklainį.

Visgi jaunoji šeima nestovi vietoje. Jei šiuo metu ūkyje ganytis išleidžiamos 5 melžiamos ožkytės, tai kitais metais jų banda išaugs iki 14, tad ir produkcijos mastai gerokai išsiplės. Badauskai ateityje planuoja pritaikyti ir produkcijos prenumeratos modelį – kad gardžiausi jų gaminiai, priklausomai nuo atstumo, būtų reguliariai siunčiami arba pristatomi tiesiai pirkėjams į namus. Kol kas šią idėją šeima dar tik jaukinasi, tačiau neabejoja, kad artimoje ateityje ji taps realybe.

    Kada daugiau, jei ne dabar? Jei leidžia sveikata ir aplinkybės – kodėl gi neduoti šanso tokiam gyvenimui? Gyvenimą turime tik vieną, geriau juo mėgautis.
   – Apie ryžtą išbandyti gyvenimą kaime sako „Badauskų ūkio“ šeimininkai Ona ir Lukas Badauskai.

Geriausias poilsis – savuose namuose

Porai pailsėti nuo ūkio darbų ir išvykti aplankyti kitų šalių padeda Panevėžyje gyvenantys Luko tėvai, tačiau patys ūkininkai pripažįsta, kad geriausias poilsis – savuose namuose.

„Mėgstu sakyti, kad kuomet gyveni gerą gyvenimą – jokių atostogų net nereikia. Didesnė problema dabar yra, jei reikia išvykti ilgesniam laikui: kuo ilgiau, tuo labiau sukasi mintys apie namus. Kaip laikosi gyvūniukai? Ar viskas gerai? Ar Kopernikas gavo kaulą? Ar Gabrieliaus neužpuolė sparvos? Dėl to labai džiugu, kuomet yra galimybė ilsėtis namie, savo tempu ir tiesiog mėgautis gyvenimu, kurį sukūrėme“, – sako Badauskai.

Paklausti, ką patartų kitoms jaunoms šeimoms, kurios sėdi biuruose ir abejoja dėl gyvenimo kaime, Ona ir Lukas atsako be dvejonių:

„Kada daugiau, jei ne dabar? Jei leidžia sveikata ir aplinkybės – kodėl gi neduoti šanso tokiam gyvenimui? Kas blogiausia gali nutikti – pamėginsite, paragausite, nepavyks – grįšite atgal į miestą. Bet užtat neturėsite sąžinės graužaties, kad galėjote, bet pabijojote. Gyvenimą turime tik vieną, geriau juo mėgautis.“

Dovilė BARVIČIŪTĖ / JP.lt

Rimvydo Ančerevičiaus nuotr.